Valgymo ypatumai

dar nerašiau čia, bet matyt reiktų ir apie šitą etapą parašyt.
nuo paskutinės kelionės į kaimą, t.y., gruodžio 16 dienos, Audrius jau visiškai nebevalgo pienuko. Didžiuojuosi savimi, kad pavyko taip sėkmingai ir neskausmingai nutraukti maitinimą. Mane mama gan ilgai maitino. Ir tiesą pasakius, prisimenu, kaip paskutinį kartą bandžiau užkąsti. Nepavadinčiau to pačiais maloniausiais vaikystės prisiminimais. Tai tikiuosi, kad Audriui šitas etapas taip skaudžiai nebus įsiminęs.
Taigi, Audriuką maitinau 1 metus ir be vienos savaitės 10 mėnesių. Jau buvau pasiryžus, kad po kelionės į kaimą reikės šiaip ar taip bandyti atjunkyti. Tai prieš tai ruošiausi ir kokias tris savaites prieš valgant vis primindavau, kad pienukas baigiasi ir tuoj nebus. Pati nesiūliau, duodavau tik prieš miegelį, jei paprašo. Ir net sunku patikėti, bet gavosi taip, kad kaime labai nuvargo. Ir vieną vakarą tiesiog pamiršo paprašyti. Pasinaudojus tuo, kitą kartą jau pasakiau, kad baigėsi. Buvo sureaguota labai ramiai. Paprašė padainuoti "aa pupa" ir užmigo. Dar kokią savaitę vis atsiminęs paprašydavo, pasakydavau, kad labai norėčiau duoti, bet baigėsi. Ir dabar jau nuo kalėdų tokio prašymo nebegirdžiu.
Dičkis tas mūsų vaikas jau...

nebe

kol sirgom, apleidom pratinimosi ant puoduko reikalus. Dabar vėl po truputį bandom grįžti prie šito.
Kilo įtarimas, kad Audrius nori ant rimto reikalo. Paklausėm:
- darai kakų?
Audrius:
- nebe.
:)

titia bum

Kai nuprausiu kriauklėje, iš jos Audrius pats lipa ant vystymo lentos. Kadangi jau didelis, labai nedaug trūksta, kad užsigautų į vonios spintelės, esančios virš kriauklės, kampą. Tai aš paprastai dėl viso pikto uždengiu tą kampą su ranka. Iš pradžių į mano tokį veiksmą reaguodavo pastebėdamas, kad čia reikia "adatiai" (atsargiai).
Dabar pradėjo rodyti į kampą ir sakyti "titia bum" (šičia bum), tada dar parodo nuo vystymo lentos žemyn, kad ir "titia bum" ir dar lauk pro vonios duris "titia bum".

Aatsiu

Jau rašiau apie geras Audriaus manieras. Negana to, kad kai sirgom kosėdamas burną užsidengdavo (vėlgi nemokintas), tai dar ir padėkojimą patobulino. Tiesą pasakius, nežinau iš kur jis taip išmoko. Man regis, nei aš, nei tėtis taip nesielgiam. Tai visai linksma žiūrėt.
Jei ką nors padarau tokio ypatingai gero, pvz., šiandien suradau knygą, kurios ilgai ieškojome, atnešiau į lovą kamuolį iš svetainės, padariau arbatos, paprasto "aatsiu" nebepakanka. Padėkojęs po kelių sekundžių dar prisimena, prieina, paglosto kur per ranką, galvą ar pan. ir patvirtina: "aatsiu, mama". Ir paprastai dar kokius kelis kartus šitą pakartoja. :) Kitiems dar šitaip nedaro. Pagyvensim, pamatysim. :)

žodynas

Paskelbsiu jau prieš kokį mėnesį pradėtą rašyti, bet taip ir nepabaigtą įrašą. Tuo pačiu, dar jį ir papildysim :)
Žodžių Audriuko žodyne vis daugėja. Bet tokių, kuriuos išgirdus nereiktų sukti galvos, ką jie reiškia, visgi labai nedaug. Keletas naudojamų taisyklingesnių žodžių: "mama", "tete", "batiai", "a-bata" (arbata), "aime" (eime), "ateis" (ateik), "toj" (tuoj), "dosiu" (duosiu), "aatsiu" (ačiū). Na, ir ko gero viskas.
Tiesą pasakius, kartais atrodo, kad "normaliai" kalbėti ir nepradės. Per Kalėdas buvo seneliai atėję, tai dirbau vertėja. :) Kadangi žodžių daugėja, juos suprantančių vis mažiau. Kai kurie daiktai gavo kiek kitokius pavadinimus, bet dar toloka iki tikrų. Keletas pavyzdžių:
boja -> bonia (vonia)
pote -> pocia (paukščiai)
nemai -> amuo (akmenukas)
tsies -> tiis (piešti)
odydiau -> dudai (du gaideliai)
dij -> aatsiu (ačiū, paduok, duok, imk). Tiesą pasakius kartais gaunasi tikrai labai taisyklingai ir labai gražiai atrodo toks mandagutis. Kai ką nors kas nors paduoda, žinoma, ne visada padėkoja. Bet jei pačiam reikia, tai tikrai nesivaržo :)

Turim ir keletą naujų žodžių:
"dab da da dab da da" (susakoma labai greitai) - naudoja, kai ko nors labai nori ir labai greitai reikia, o nežino, kaip paprašyti. Pavyzdžiui, nuimti nuo kėdutės valgymo padėkliuką, nunešti kėdutę ant kilimo ir paruošti, kad piešti galima būtų.
"odiutė" - atsirado po Kalėdų. Eglutė
"dada" - saga.
"badau" - Mindaugas (dėdė).
"adatiai" - atsargiai.  Dabar mėgstamas užsiėmimas yra man iš indaplovės padėti iškraustyti įrankius ir indus. Man visai gerai - lenktis nereikia. Tik spėk gaudyti. Svarbiausia, spėti surinkti aštrius peilius, kad jei ką, bėdos nebūtų. Šiandien paėmęs stalinį peilį duoda ir lyg tarp kitko perspėja "adatiai".
"manio" - mano, jau kuris laikas taip įvardina savo daiktus. Pavyzdžiui, apsikabina buteliuką ir pareiškia: "manio". Arba dar šventas dalykas yra pagalvė. Jei netyčia ant jos mano ranka ar kokia kita kūno dalis atsiduria, turi būti patraukta. :) Pagalvę šiaip vadina "pada", bet kartais, kai užmiršta, kaip ten ji vadinasi, pakanka tiesiog "manio".
Kelias dienas vartojami tokie trumpiniai:
"nebai" - "nelabai". Jei kas nors nepatinka, ir griežtas "ne" nelabai tinka, tai sukamės diplomatiškiau. Pavyzdžiui, žiūrėjau, ar dar tinka pavasariniai batukai. Buvo pareikšta, kad "nebai" (iš tikrųjų, tai spaudė). Arba, apsivelku ką nors, jei nepatinka, tai jau pareiškia. Kalėdoms bandžiau apsivilkti retu mezgimu megztą megztinį. Ten raštas toks, kad Audriui megztinis atrodo suplyšęs. Vieną kartą buvau apsibilkus, tai vis pirštus kaišiojo ir sakė, kad skylės ("dė"). Tai šįkart jam iš karto buvo "nebai", tai liepė kitą apsivilkti.
"nepa" arba "nepapa" - netelpa. Gavo Kalėdoms dovanų meistrelio rinkinį. Tai ten esančius varžtus bando įtalpinti į kituose žaisluose esančias skyles. Kai netelpa, konstatuoja faktą. Taip pat, dar "nepa" būna, kai tėtis, pasisodinęs ant pečių bando praeiti pro duris.