Jau keletą savaičių niekaip neišsikapstom iš ligų... Iš pradžių, Audriukas sloga ir ausų uždegimu susirgo, išgėrėm antibiotikų kursą. Tik atrodė jau viskas tvarkosi, atkritau aš. O nuo manęs ir vėl Audriukas. Taip, kad ne koks gruodis šiais metais pasitaikė šiuo požiūriu.
Ir visos, tiek lauktos, šventės praėjo nelabai šventiškai. Gerai, kad anksčiau ruoštis pradėjau, tai per ligų maratoną, galima sakyti, ramia sąžine ir pratinginiavau.
Kadangi tikrai nebuvo nei noro, nei jėgų tvarkytis, namai po Kalėdų vis dar (arba vėl) atrodo kaip po karo.. šiandien Audrius netyčia atsisėdo kampe (kur, palyginus su kitomis namų vietomis, dar labiau matosi nesitvarkymo žymės) ir pareiškė:
- Mama, PUI!
Kol supratau, kas čia pui.. Rodo vaikas į kampą, "pui" ir viskas. Paskui dar pasiūlė šluotą pasiimti, paprašė atidaryti spintelę ir bandė suorganizuoti tvarkymąsi (gal netyčia motina pamiršo, kur šluota padėta). Pasakiau, kad tvarkysimės vėliau. Audrius:
- Ūūūūū!
Suprask: gal visgi reiktų apie siurblį šitoj betvarkėj jau pagalvoti :D
2010 m. gruodžio 30 d., ketvirtadienis
2010 m. lapkričio 28 d., sekmadienis
Naujas etapas
Panašu, kad po truputėlį pereinam į naują etapą.
Jau pora vakarų Audriukas užmigo be pienuko. Aišku, pirma užkanda dėl viso pikto, o paskui apsikabina triušį (miegų draugelis) ir užmiega.
Vakar visą naktį neprabudęs išmiegojo. Atsibudau 5 valandą ir supratau, kad kažkas ne taip. Bet labai galvos nesukusi vėl užmigau. Ir taip dar iki 7. Be pertraukos miegojau 7 valandas! Ech.. pasaka..
Šiąnakt ne taip smagiai: vieną kartą kėlėmės. Na, bet palyginus su tuo, kas prieš gerą mėnesį dar būdavo, tai jau irgi gerai :) Džiaugiamės pokyčiais :)
Jau pora vakarų Audriukas užmigo be pienuko. Aišku, pirma užkanda dėl viso pikto, o paskui apsikabina triušį (miegų draugelis) ir užmiega.
Vakar visą naktį neprabudęs išmiegojo. Atsibudau 5 valandą ir supratau, kad kažkas ne taip. Bet labai galvos nesukusi vėl užmigau. Ir taip dar iki 7. Be pertraukos miegojau 7 valandas! Ech.. pasaka..
Šiąnakt ne taip smagiai: vieną kartą kėlėmės. Na, bet palyginus su tuo, kas prieš gerą mėnesį dar būdavo, tai jau irgi gerai :) Džiaugiamės pokyčiais :)
viskas priklauso nuo požiūrio
Audrius niekaip nepripažįsta valgymo ne rankomis. Vis primenam, kad reikia su šaukštu, pora kąsnių įsideda ir vėl pirmyn terliotis.
Šiandien paklausiau:
- Audriau, o kaip reikia valgyt?
- Tete.
- Su šaukštu? - pasitikslinau.
- Ne.
- O kaip? Rankomis?
- Teipa.
:D va tai tau kad nori :)
Šiandien paklausiau:
- Audriau, o kaip reikia valgyt?
- Tete.
- Su šaukštu? - pasitikslinau.
- Ne.
- O kaip? Rankomis?
- Teipa.
:D va tai tau kad nori :)
2010 m. lapkričio 23 d., antradienis
gudrybės
Vis paskaitinėju protingų knygų. Viena, kurią jau senokai perskaičiau: "kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų".
Vis stengiuosi tos knygos patarimais pasinaudoti (gal ir ne visada puikiai gaunasi, o kartais visai nesigauna, bet stengiuosi). Ir vis dažniau praverčia.
Pastaruoju metu Audrius vis dažniau į bet kokį pasakymą ar prašymą atšauna "ne". Ir dar būna, kad pakartoja: "Ne ne ne ne ne ne ne (...) ne!".
Dabar sirguliuojam. Peršalom. Tai geriam vaistus nuo kosulio. Nors jie ir skanūs, ir patinka, bet pasiūlymas išgerti vistiek susilaukia "NE!".
Eilinį kartą ir dabar atsisakė. Tingėjau gaudyti ir įtikinėti, o laukti, kol valgys kėdutėje (tada viską sumaitinu - negali pabėgti ir nesistengia :) ) nenorėjau, nes paskui vis pamirštu. Taigi, pasiūliau dvi, man priimtinas alternatyvas (kaip rekomenduojama knygoje):
-Audriau, ko norėtum: sėstis ant puoduko, ar išgerti vaistukų?
Iš pradžių lyg ir nesureagavo. Bet po kokios pusės minutės (užtruko, kol apsisprendė). Žiūriu, ateina. :D Kaip supratau, pasakė, kad vaistukų (šito iškalbos šedevro atkartoti nepavyks) ir didvyriškai išgėrė :D
Vis stengiuosi tos knygos patarimais pasinaudoti (gal ir ne visada puikiai gaunasi, o kartais visai nesigauna, bet stengiuosi). Ir vis dažniau praverčia.
Pastaruoju metu Audrius vis dažniau į bet kokį pasakymą ar prašymą atšauna "ne". Ir dar būna, kad pakartoja: "Ne ne ne ne ne ne ne (...) ne!".
Dabar sirguliuojam. Peršalom. Tai geriam vaistus nuo kosulio. Nors jie ir skanūs, ir patinka, bet pasiūlymas išgerti vistiek susilaukia "NE!".
Eilinį kartą ir dabar atsisakė. Tingėjau gaudyti ir įtikinėti, o laukti, kol valgys kėdutėje (tada viską sumaitinu - negali pabėgti ir nesistengia :) ) nenorėjau, nes paskui vis pamirštu. Taigi, pasiūliau dvi, man priimtinas alternatyvas (kaip rekomenduojama knygoje):
-Audriau, ko norėtum: sėstis ant puoduko, ar išgerti vaistukų?
Iš pradžių lyg ir nesureagavo. Bet po kokios pusės minutės (užtruko, kol apsisprendė). Žiūriu, ateina. :D Kaip supratau, pasakė, kad vaistukų (šito iškalbos šedevro atkartoti nepavyks) ir didvyriškai išgėrė :D
2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis
kepurytė
Labai didžiavusi savimi, kad pavyko pasiūti Audriui kailinę kepurytę su snapeliu nuo saulės ir ausimis ant galvos (panaši į vilką). Audrius pamatęs pareiškė:
- Tiusi tis! - suprask, triuši, štiš!
Ir griežtai atsisakė net pasimatuoti :D
- Tiusi tis! - suprask, triuši, štiš!
Ir griežtai atsisakė net pasimatuoti :D
2010 m. lapkričio 9 d., antradienis
pusryčių meniu
Šiandien ryte klausiu Audriaus, ko pusryčiams norėtų.
-Abuja.
-Arbūzo? - perklausiu.
-Teipa.
-Neturime arbūzo. Dabar šalta ir arbūzai nebeauga. Gal ko kito norėtum?
-Batė. - suprask:"braškių" (!).
Supratusi, kad nieko pasiūlyti iš pageidaujamo meniu čia nesigaus, "prastūmiau" makaronus :)
-Abuja.
-Arbūzo? - perklausiu.
-Teipa.
-Neturime arbūzo. Dabar šalta ir arbūzai nebeauga. Gal ko kito norėtum?
-Batė. - suprask:"braškių" (!).
Supratusi, kad nieko pasiūlyti iš pageidaujamo meniu čia nesigaus, "prastūmiau" makaronus :)
žodynas
Per praeito savaitgalio kelionę į kaimą šiek tiek prasiplėtė žodynas:
"Pati" - Spaikas, močiutės šuo
"Pusy" - močiutė
"Niani" - senelis
"Nianės" - kelnės. Kartais gaunasi labai panašu į senelį.
"Pati" - Spaikas, močiutės šuo
"Pusy" - močiutė
"Niani" - senelis
"Nianės" - kelnės. Kartais gaunasi labai panašu į senelį.
pastabumas ir kitos istorijos
Stebina Audriaus pastabumas ir tvarkos poreikis.
Savaitgalį man kelnių keisti nedavė, nuėjo tėtės kelti. Tėtė užsimiegojęs eina į vonią, Audrius pakeliui sustabdo, rodydamas į komodą:
- Aniai (akiniai).
Užsidėjo tėtė akinius ir nuėjo keisti kelnių.
Šiandien buvome poliklinikoje.
Pamatė Audrius berniuką ir rodydamas sako:
- Popa..
Žiūriu, žiūriu... Jau buvau besiruošianti sakyti, kad ne popa, bet pasirodo, berniukui iš piršto kraują ėmė ir ant pirštuko pleistras užklijuotas.
Dariau makaronus su tunu pietums. Išėmusi tuno skardinę pasidėjau ant stalo. Audrius žiūrėjo, žiūrėjo, nuėjo, atsidarė du stalčius (kuriuose paprastai būna atidarytuvas), surado atidarytuvą, atsinešė ir bando pritaikyti, kad atsidarytų skardinė.
Gaminant valgyti vis primena, kad užsidėčiau prijuostę. Jei pamirštu nusiimti nuėjus nuo viryklės, priėjęs atriša ir liepia padėti į vietą. :)
Savaitgalį buvo atėję seneliai. Audrius vis organizuoja, kad senelis pagrotų. Deja, kol kas tinka vienintelė daina: "Odyydiaaau" (du gaideliai). Pastebėjau, kad prie dainos dainavimas visai nebūtinas. Svarbu, kad senelis du gaidelius grotų (vyrukas matyt klausą turi :) ).
Labai mėgsta šokti. Šokiams reikalinga kompanija. Sustato kompaniją šokiui ir pats dažniausiai kur nors nukeliauja. Jei pamato, kad kompanija susėdo, vėl sukelia. Beje, į kompaniją tinka ne visi: tik merginos ir tėtė :D
Savaitgalį man kelnių keisti nedavė, nuėjo tėtės kelti. Tėtė užsimiegojęs eina į vonią, Audrius pakeliui sustabdo, rodydamas į komodą:
- Aniai (akiniai).
Užsidėjo tėtė akinius ir nuėjo keisti kelnių.
Šiandien buvome poliklinikoje.
Pamatė Audrius berniuką ir rodydamas sako:
- Popa..
Žiūriu, žiūriu... Jau buvau besiruošianti sakyti, kad ne popa, bet pasirodo, berniukui iš piršto kraują ėmė ir ant pirštuko pleistras užklijuotas.
Dariau makaronus su tunu pietums. Išėmusi tuno skardinę pasidėjau ant stalo. Audrius žiūrėjo, žiūrėjo, nuėjo, atsidarė du stalčius (kuriuose paprastai būna atidarytuvas), surado atidarytuvą, atsinešė ir bando pritaikyti, kad atsidarytų skardinė.
Gaminant valgyti vis primena, kad užsidėčiau prijuostę. Jei pamirštu nusiimti nuėjus nuo viryklės, priėjęs atriša ir liepia padėti į vietą. :)
Savaitgalį buvo atėję seneliai. Audrius vis organizuoja, kad senelis pagrotų. Deja, kol kas tinka vienintelė daina: "Odyydiaaau" (du gaideliai). Pastebėjau, kad prie dainos dainavimas visai nebūtinas. Svarbu, kad senelis du gaidelius grotų (vyrukas matyt klausą turi :) ).
Labai mėgsta šokti. Šokiams reikalinga kompanija. Sustato kompaniją šokiui ir pats dažniausiai kur nors nukeliauja. Jei pamato, kad kompanija susėdo, vėl sukelia. Beje, į kompaniją tinka ne visi: tik merginos ir tėtė :D
lialia
Vis laiks nuo laiko papasakoju Audriui, kad turės sesutę ir broliuką. Ir kad lėliukas dar mažiukas labai ir pas mamą pilvelyje auga. Audrius tuo tarpu pasižiūri į mane lyg niekur nieko ir toliau be jokios reakcijos savo reikalais užsiima.
Vieną rytą prausiamės. Audriukas:
- Lialia, noniu lialiu.
"lialia" vadiną tetą. Galvoju, pas ją prašosi. Bet jau buvau sakiusi, kad teta dirba. Tai sugalvojau, kad neaiškinsiu, o jam galvosūkį duosiu:
- Nėra lialės. O kur lialia?
Audrius man su rankyte švelniai per pilvuką kepšt:
- Tia lialia.
Vos neatsisėdau iš nuostabos. Pradėjau pasakoti, kad lialia dar labai maža ir dar reikia, kad pilvelyje paaugtų. Taip pat ir Audriukas pas mamą pilvelyje užaugo.
Audriui kalbos matyt atsibodo. Patvirtino:
-Teip(a). - pasiprašė nukeliamas ir nubėgo su savo raikalais.
Vieną rytą prausiamės. Audriukas:
- Lialia, noniu lialiu.
"lialia" vadiną tetą. Galvoju, pas ją prašosi. Bet jau buvau sakiusi, kad teta dirba. Tai sugalvojau, kad neaiškinsiu, o jam galvosūkį duosiu:
- Nėra lialės. O kur lialia?
Audrius man su rankyte švelniai per pilvuką kepšt:
- Tia lialia.
Vos neatsisėdau iš nuostabos. Pradėjau pasakoti, kad lialia dar labai maža ir dar reikia, kad pilvelyje paaugtų. Taip pat ir Audriukas pas mamą pilvelyje užaugo.
Audriui kalbos matyt atsibodo. Patvirtino:
-Teip(a). - pasiprašė nukeliamas ir nubėgo su savo raikalais.
Miegelis
Šiandien negaliu sulaikyti šypsenos. O džiaugiuosi dėl to, kad užteko kantrybės nekreipti dėmesio į kitų pamokymus ir išlaukti.
Užvakar Audriukas savo noru išsikraustė į savo kambarį ir į savo lovą!! Pasakė, kad nori ten miegoti ir vsio. O šiandien be užkandžiavimo išmiegojo 7 (!!!) valandas. To per visą laiką nuo gimimo dar nė karto nebuvo. Rekordas buvo, kai išmiegojo 4 val. Tai atsibudau šiąnakt 5 val. ryto ir galvoju: kažkas ne taip: keistai išsimiegojus jaučiuosi. Miegočiau dar, bet iš džiaugsmo užmigti neina. Vis peršasi mintis, gal taip ir išmiegos. Tai taip prasivarčiau kokias 20 min ir išgirdau kvietimą iš kambario. Pakėlęs galvą žiūri į kompiuterio lemputes ir laukia, kol ateisiu. Užvalgė ir vėl užmigo. :)
Gal dar ir anksti džiaugtis, bet šioks toks progresas yra. Taip pat, ir viltis, kad be didelių stresų ir kančių ir visai nuo pienuko atpratinti pavyks.
Užvakar Audriukas savo noru išsikraustė į savo kambarį ir į savo lovą!! Pasakė, kad nori ten miegoti ir vsio. O šiandien be užkandžiavimo išmiegojo 7 (!!!) valandas. To per visą laiką nuo gimimo dar nė karto nebuvo. Rekordas buvo, kai išmiegojo 4 val. Tai atsibudau šiąnakt 5 val. ryto ir galvoju: kažkas ne taip: keistai išsimiegojus jaučiuosi. Miegočiau dar, bet iš džiaugsmo užmigti neina. Vis peršasi mintis, gal taip ir išmiegos. Tai taip prasivarčiau kokias 20 min ir išgirdau kvietimą iš kambario. Pakėlęs galvą žiūri į kompiuterio lemputes ir laukia, kol ateisiu. Užvalgė ir vėl užmigo. :)
Gal dar ir anksti džiaugtis, bet šioks toks progresas yra. Taip pat, ir viltis, kad be didelių stresų ir kančių ir visai nuo pienuko atpratinti pavyks.
2010 m. spalio 21 d., ketvirtadienis
Paaa(t)s(i)!
Po truputį pas Audrių ryškėja noras daryti viską pačiam. Kol kas dažniausiai gražiai tyliai pasako "paaa(t)s(i)!" ir nesipykstam dėl to. Kol dar taip nepareiškė pavyzdžiui einant per gatvę (kai nesaugu), tai smagu žiūrėti, kaip vyrukas auga.
Šiandien išskirtinai "paaa(t)s(i)" valgė, atidarinėjo duris, movėsi batus, lipo laiptais. Laukiam nesulaukiam, kada pats vaikščios ir nesiprašys ant rankų (sunkoka jau), pats darys ant puoduko ir pats užmigs :) Ateities vizija atrodo neblogai. Nors viena pažįstama, turinti beveik metais vyresnį vaiką, sakė, kad visai ne kas mūsų dar laukia (tvirta nuomonė ir griežtas ir garsus "ne"). Pagyvensim, pamatysim.
Tiesa, dar apie valgymą. Valgė šiandien sriubytę su makaronais. Tai sunku įvertinti, kiek sriubytės teko į burną, o kiek sugėrė seilinukas, bet sprendžiant pagal seilinuko svorį po valgymo, ten liko nemažai. Patinka Audriui su pirštais valgyti. po valgymo žinoma nuo barzdos iki kaktos ir plaukų visas taukuotas lieka. Kažkada atnešiau veidroduką parodyti, kaip atrodo. Tai labai patiko. :)
Rankiojo makaroniukus ir iš lėkštės, ir nuo stalo. Tai naujas atradimas: kai nesigauna paimti makarono nuo stalo pasako kad: "neina". Suprask: reikia padėti. :) Baigė valgyti vieną porciją (maždaug samtis), žiūriu, pasiėmęs lėkštę geria iš jos kas liko. :D kažkodėl tokių dalykų ilgai mokyti nereikia - nemokyti išmoksta :D
Dar pastebėjau, kad yra šiokia tokia nežinios baimė (jei galima taip pavadinti). Jei durys buvo uždarytos, bijo pro jas išeiti pirmas. Tai galioja tiek išėjimui iš kambario po miego, tiek išėjimui iš namų. Prašosi arba ant rankų, arba bent jau draugijos (o po miego draugija kartais dar taip maloniai pasivartytų lovoje... ech..)
Šiandien išskirtinai "paaa(t)s(i)" valgė, atidarinėjo duris, movėsi batus, lipo laiptais. Laukiam nesulaukiam, kada pats vaikščios ir nesiprašys ant rankų (sunkoka jau), pats darys ant puoduko ir pats užmigs :) Ateities vizija atrodo neblogai. Nors viena pažįstama, turinti beveik metais vyresnį vaiką, sakė, kad visai ne kas mūsų dar laukia (tvirta nuomonė ir griežtas ir garsus "ne"). Pagyvensim, pamatysim.
Tiesa, dar apie valgymą. Valgė šiandien sriubytę su makaronais. Tai sunku įvertinti, kiek sriubytės teko į burną, o kiek sugėrė seilinukas, bet sprendžiant pagal seilinuko svorį po valgymo, ten liko nemažai. Patinka Audriui su pirštais valgyti. po valgymo žinoma nuo barzdos iki kaktos ir plaukų visas taukuotas lieka. Kažkada atnešiau veidroduką parodyti, kaip atrodo. Tai labai patiko. :)
Rankiojo makaroniukus ir iš lėkštės, ir nuo stalo. Tai naujas atradimas: kai nesigauna paimti makarono nuo stalo pasako kad: "neina". Suprask: reikia padėti. :) Baigė valgyti vieną porciją (maždaug samtis), žiūriu, pasiėmęs lėkštę geria iš jos kas liko. :D kažkodėl tokių dalykų ilgai mokyti nereikia - nemokyti išmoksta :D
Dar pastebėjau, kad yra šiokia tokia nežinios baimė (jei galima taip pavadinti). Jei durys buvo uždarytos, bijo pro jas išeiti pirmas. Tai galioja tiek išėjimui iš kambario po miego, tiek išėjimui iš namų. Prašosi arba ant rankų, arba bent jau draugijos (o po miego draugija kartais dar taip maloniai pasivartytų lovoje... ech..)
Grožio reikalai
Pastaruoju metu susirgom triusikų manija.
Turiu kelnaites su braškėmis. Tai iš pradžių visos kelnaitės buvo vadinamos "batė" (braškė). Ir po įvardinimo dar paprastai būdavo priduriama: "nioniu" (nelabai aišku, ko: braškių, ar kelnaičių; ko gero, abiejų). Jei nepasiekia pats pasiimti, išsireikalauja. Tada nusitvėręs nusineša kur truputį atokiau ir bando apsimauti :)
Paskui galų gale paprašo pagalbos.
Anądien visą dieną kaip supermenas su triusikais ant viršaus pravaikščiojo.
Taip pat dar labai patinka "skolintis" nuo mano galvos plaukų lankelį. Jei pavyksta pačiam užsidėti, tai visai pasaka būna, bet paprastai tinka ir kai aš uždedu. Tada užvertęs nosį nubidzena prie veidrodžio pasižiūrėti.
Keletą kartų bandė matuotis mano aukštakulnius. Bet matyt pats nusprendė, kad nelabai tinka ir nėra labai patogu. Taigi, daugiau neužkabina. Nebent tapkes pasiskolina.
Jau ir pačiam kartais pavyksta savo batus apsimauti. Tiesa, dažniausiai vieną. Antram nebeužtenka kantrybės. Anądien su tėčiu paslapčiomis žiūrėdami leipom iš juokų: pasistato batą vidury koridoriaus, nueina iki spintos, atsiremia ir tada bando apsimauti koja siekdamas bato.
Turiu kelnaites su braškėmis. Tai iš pradžių visos kelnaitės buvo vadinamos "batė" (braškė). Ir po įvardinimo dar paprastai būdavo priduriama: "nioniu" (nelabai aišku, ko: braškių, ar kelnaičių; ko gero, abiejų). Jei nepasiekia pats pasiimti, išsireikalauja. Tada nusitvėręs nusineša kur truputį atokiau ir bando apsimauti :)
Paskui galų gale paprašo pagalbos.
Anądien visą dieną kaip supermenas su triusikais ant viršaus pravaikščiojo.
Taip pat dar labai patinka "skolintis" nuo mano galvos plaukų lankelį. Jei pavyksta pačiam užsidėti, tai visai pasaka būna, bet paprastai tinka ir kai aš uždedu. Tada užvertęs nosį nubidzena prie veidrodžio pasižiūrėti.
Keletą kartų bandė matuotis mano aukštakulnius. Bet matyt pats nusprendė, kad nelabai tinka ir nėra labai patogu. Taigi, daugiau neužkabina. Nebent tapkes pasiskolina.
Jau ir pačiam kartais pavyksta savo batus apsimauti. Tiesa, dažniausiai vieną. Antram nebeužtenka kantrybės. Anądien su tėčiu paslapčiomis žiūrėdami leipom iš juokų: pasistato batą vidury koridoriaus, nueina iki spintos, atsiremia ir tada bando apsimauti koja siekdamas bato.
Sausainiai
Prisipratinau taip sakant... Į šeškinės polikliniką einame paprastai per požeminę perėją. Ten yra sausainių parduotuvėlė. Net durų nepriėjus pareikalaujama užsukti:
- Ten niam!
:)
- Ten niam!
:)
užsienio kalba
Tiesą pasakius, pastaruoju metu jaučiuosi taip, lyg mokyčiausi naujos užsienio kalbos.. Audriaus žodynas tiek išsiplėtė, kad kuo toliau, tuo sunkiau darosi suprasti, ką jis sako. O jis, gudrutis, negana to, kad sako bet kaip, tai dar kartoja tol, kol nepatvirtini, kad supratai, pakartodamas normaliai.
Šiandien pusryčiavo, rodo pro langą ir pasakoja:
- Pote, pote!
Ir kuo toliau, tuo garsiau. Tingėdama aiškintis, galvoju susisuksiu su pakartojimu:
- Taip, pote.
Bet toks pakartojimas netiko. Paskui galų gale prisiminiau, kad čia reiškia "paukščiai".
Dar keletas žodelių:
"Pūte" (anksčiau būdavo "pūū" (garsus pūtimas)) - kopūstai. Labai mėgsta šitą gėrį. Jau antrą trilitrį stiklainį beveik vienas įpusėjo..
"Pūti" - pūsti (balioną, kamuolį). Anksčiau būdavo garsiai pučiama. Jei nesusiprasdavome, tai dar prikišdavo baliono skylę prie burnos, kad net visiškiems nesusipratėliams aišku būtų. Dabar jau reikia paspėlioti.
"Boja" - vonia, lova.
"Bava batiai" - balos batai, t.y., botai.
"Nemai" - namai, akmenukai.
"Mani" - bananas.
"Dybis" - greifrutas.
Dar vienas iš ne tokių senų pastebėjimų: Audrius pradėjo pasakyti trijų skiemenų žodžius. Anksčiau gaudavosi tik "opa opa", o dabar jau "opapa". Taip pat, pasako: "Ananai" - ananasai.
Šiandien pusryčiavo, rodo pro langą ir pasakoja:
- Pote, pote!
Ir kuo toliau, tuo garsiau. Tingėdama aiškintis, galvoju susisuksiu su pakartojimu:
- Taip, pote.
Bet toks pakartojimas netiko. Paskui galų gale prisiminiau, kad čia reiškia "paukščiai".
Dar keletas žodelių:
"Pūte" (anksčiau būdavo "pūū" (garsus pūtimas)) - kopūstai. Labai mėgsta šitą gėrį. Jau antrą trilitrį stiklainį beveik vienas įpusėjo..
"Pūti" - pūsti (balioną, kamuolį). Anksčiau būdavo garsiai pučiama. Jei nesusiprasdavome, tai dar prikišdavo baliono skylę prie burnos, kad net visiškiems nesusipratėliams aišku būtų. Dabar jau reikia paspėlioti.
"Boja" - vonia, lova.
"Bava batiai" - balos batai, t.y., botai.
"Nemai" - namai, akmenukai.
"Mani" - bananas.
"Dybis" - greifrutas.
Dar vienas iš ne tokių senų pastebėjimų: Audrius pradėjo pasakyti trijų skiemenų žodžius. Anksčiau gaudavosi tik "opa opa", o dabar jau "opapa". Taip pat, pasako: "Ananai" - ananasai.
2010 m. spalio 8 d., penktadienis
Darželis
Dar nelabai kam sakome iš artimųjų, bet pradėjome po truputį lankyti darželį. Nesakome, nes, tiesą pasakius, ir pati nesu labai tikra, ar čia geras sprendimas. Norisi, kad Audrius išmoktų bendrauti su kitais vaikučiais, bet iš kitos pusės, nesinori ir kankinti vaiko, jei jis tam dar nepasiruošęs ir jam ten nesmagu. Kitą vertus, ar ateina toks laikas, kai vaikas jau pasiruošęs? Ir jei ateina, tai kada?
Kol kas, buvome tik dvi dienas. Po jų, neaišku, ar dėl darželio, ar šiaip, susirgo Audrius. O kai Audrius pasveiko, ir aš.
Nors ir neilgai buvome, bet įspūdžių netrūksta.
Pirmą dieną, rugsėjo 30., su Audriuku ir aš pabuvau. Kaip tyčia tą dieną mūsų auklytė buvo seminare, taigi buvo sujungtos dvi grupės. Nu vaizdas labai ne koks.. Ypač man, kai pati į darželį nebuvau ėjusi. Nors vienas mažiukas pastoviai verkia ir į jį niekas dėmesio nekreipia. Negana to, dar iš kažkokios tetutės (kaip supratau, virtuvės darbuotoja - nes ne auklytė, ir ne jos padėjėja, be to, buvo su tokiu bordiniu chalatu) pasigirsta:
- Ko čia dabar į isterijas puoli!?
Nors aš tai tiesa pasakius, ne iš karto supratau, kad tas vaikiukas verkia. Nosis bėga, akytės pilnos ašarų, bet nė garso! Tai man pirma mintis toptelėjo, kad vaikiukas gal sirguliuoja. Tik paskui supratau, kad čia visgi ašaros. Užteko man pora kartų užsidengti akis ir pasakyti kukū, kai visiems vaikams prie stalo ašaras pakeitė juokas. Tiek, kad nenorėjau aš ten labai įsisiausti, nes pietų metas buvo. Tai tuo ir pasibaigė.
Nu vienu žodžiu, sėdėjau aš ten akis išpūtus. Darbuotojos jau pro šalį eidamos mano veido išraišką pamačiusios ir teisintis pradėjo, kad čia nebūna paprastai taip. Kad ir lėkštė antram patiekalui švari būna, o ne ta pati iš kurios sriubą valgė... :D
Audriui, beje, ir atnešė antrą į kitą lėkštę. Vaikiškai man tiesa pasakius tai pasirodė, nu bet ką padarysi.
Ai, dar vaikiškiau atrodė, kai kitą dieną, palikusi audrių grupėje, sėdėjau mašinoje, dirbai kompiuteriu ir laukiau, kol paskambins auklytė arba ateis laikas pasiimti po pietų valgio. Išėjusios darbuotojos, iš pradžių pamindžiukavo prie durų nenuspręsdamos, ką daryti, paskui, kai aš apsimečiau, kad labai rimtai įsitraukiau į darbus ir nematau, tik bic bic bic ir nukurniavo už kampuko. Parūkyt :D Va iš kur tie vaikai taip išmoksta. :D
Taigi, pirmą dieną po pietų grįžus namo ir užmigdžius Audrių sėdėjau visa sutraumuota ir galvojau, kaip čia dabar daryt: gal jau ir nebeit į tą darželį. Na, bet daviau progą dar pasitaisyt ir kitą dieną vėl nuvažiavom.
Jau buvo mūsų auklytė. ir grupėje jau ne 20, o 9 vaikai. Kai atėjome, kaip tik piešė. Tai vaizdas atrodė visai nieko.
Audrius visai noriai pasiliko. Auklytės paklaustas, ar nori piešti, patvirtino, kad "teipi", man parodė atia (tas pralinksmino auklytes) ir įsitraukė į veiklą.
Aš tuo tarpu, sėdėjau mašinoj, žiūrėjau kaip darbuotojos parūkyt traukia ir šildžiausi nuo kompiuterio. Nelabai galėjau tai darbu pavadinti, nes ne tas galvoje buvo, o įjungtos mašinos darželio teritorijoje irgi nenorėjau laikyt. Laukiau auklytės skambučio. Ir tikrai, po geros valandos, paskambino. Pasirodo, visiškai atsisakė Audrius valgyt. Greit nubėgau į darželį. Įeinu į grupę, girdžiu, kažkas verkia pilna gerkle ir matau, kad audrius žaislinį kasos aparatą maigo. Nu galvoju, jei žaidžia, tai neturėtų verkti. Pasirodo, klydau. Pamatė mane ir visa gerkle: "Mama, TEEEPAAAI". Įkalbėti valgyti nepavyko. Auklytė sakė, kad per tą valandą vis susigraudindavo, bet pavykdavo nukalbėti. Galutinai baigėsi vaikui kantrybė, kai valgyti reikėjo eiti. Pamačiau, kad sriubos jau nevalgys, taigi iškeliavom namo. Aišku, alkanas tai atsakančiai buvo. Sugraužė pakeliui namo kelis sausainius ir grįžęs sriubos kelias porcijas ištaršė. Nu bet čia ne esmė.
Na, žiūrėsim, kaip bus toliau. Pirmadienį matyt jau keliausim į darželį vėl. Matysiu, kaip seksis ir apsispręsim, ką su tuo darželiu daryti toliau. :)
Kol kas, buvome tik dvi dienas. Po jų, neaišku, ar dėl darželio, ar šiaip, susirgo Audrius. O kai Audrius pasveiko, ir aš.
Nors ir neilgai buvome, bet įspūdžių netrūksta.
Pirmą dieną, rugsėjo 30., su Audriuku ir aš pabuvau. Kaip tyčia tą dieną mūsų auklytė buvo seminare, taigi buvo sujungtos dvi grupės. Nu vaizdas labai ne koks.. Ypač man, kai pati į darželį nebuvau ėjusi. Nors vienas mažiukas pastoviai verkia ir į jį niekas dėmesio nekreipia. Negana to, dar iš kažkokios tetutės (kaip supratau, virtuvės darbuotoja - nes ne auklytė, ir ne jos padėjėja, be to, buvo su tokiu bordiniu chalatu) pasigirsta:
- Ko čia dabar į isterijas puoli!?
Nors aš tai tiesa pasakius, ne iš karto supratau, kad tas vaikiukas verkia. Nosis bėga, akytės pilnos ašarų, bet nė garso! Tai man pirma mintis toptelėjo, kad vaikiukas gal sirguliuoja. Tik paskui supratau, kad čia visgi ašaros. Užteko man pora kartų užsidengti akis ir pasakyti kukū, kai visiems vaikams prie stalo ašaras pakeitė juokas. Tiek, kad nenorėjau aš ten labai įsisiausti, nes pietų metas buvo. Tai tuo ir pasibaigė.
Nu vienu žodžiu, sėdėjau aš ten akis išpūtus. Darbuotojos jau pro šalį eidamos mano veido išraišką pamačiusios ir teisintis pradėjo, kad čia nebūna paprastai taip. Kad ir lėkštė antram patiekalui švari būna, o ne ta pati iš kurios sriubą valgė... :D
Audriui, beje, ir atnešė antrą į kitą lėkštę. Vaikiškai man tiesa pasakius tai pasirodė, nu bet ką padarysi.
Ai, dar vaikiškiau atrodė, kai kitą dieną, palikusi audrių grupėje, sėdėjau mašinoje, dirbai kompiuteriu ir laukiau, kol paskambins auklytė arba ateis laikas pasiimti po pietų valgio. Išėjusios darbuotojos, iš pradžių pamindžiukavo prie durų nenuspręsdamos, ką daryti, paskui, kai aš apsimečiau, kad labai rimtai įsitraukiau į darbus ir nematau, tik bic bic bic ir nukurniavo už kampuko. Parūkyt :D Va iš kur tie vaikai taip išmoksta. :D
Taigi, pirmą dieną po pietų grįžus namo ir užmigdžius Audrių sėdėjau visa sutraumuota ir galvojau, kaip čia dabar daryt: gal jau ir nebeit į tą darželį. Na, bet daviau progą dar pasitaisyt ir kitą dieną vėl nuvažiavom.
Jau buvo mūsų auklytė. ir grupėje jau ne 20, o 9 vaikai. Kai atėjome, kaip tik piešė. Tai vaizdas atrodė visai nieko.
Audrius visai noriai pasiliko. Auklytės paklaustas, ar nori piešti, patvirtino, kad "teipi", man parodė atia (tas pralinksmino auklytes) ir įsitraukė į veiklą.
Aš tuo tarpu, sėdėjau mašinoj, žiūrėjau kaip darbuotojos parūkyt traukia ir šildžiausi nuo kompiuterio. Nelabai galėjau tai darbu pavadinti, nes ne tas galvoje buvo, o įjungtos mašinos darželio teritorijoje irgi nenorėjau laikyt. Laukiau auklytės skambučio. Ir tikrai, po geros valandos, paskambino. Pasirodo, visiškai atsisakė Audrius valgyt. Greit nubėgau į darželį. Įeinu į grupę, girdžiu, kažkas verkia pilna gerkle ir matau, kad audrius žaislinį kasos aparatą maigo. Nu galvoju, jei žaidžia, tai neturėtų verkti. Pasirodo, klydau. Pamatė mane ir visa gerkle: "Mama, TEEEPAAAI". Įkalbėti valgyti nepavyko. Auklytė sakė, kad per tą valandą vis susigraudindavo, bet pavykdavo nukalbėti. Galutinai baigėsi vaikui kantrybė, kai valgyti reikėjo eiti. Pamačiau, kad sriubos jau nevalgys, taigi iškeliavom namo. Aišku, alkanas tai atsakančiai buvo. Sugraužė pakeliui namo kelis sausainius ir grįžęs sriubos kelias porcijas ištaršė. Nu bet čia ne esmė.
Na, žiūrėsim, kaip bus toliau. Pirmadienį matyt jau keliausim į darželį vėl. Matysiu, kaip seksis ir apsispręsim, ką su tuo darželiu daryti toliau. :)
Tara
Užvakar naktį apsirgau, pakilo temperatūra. Kol krėtė šaltis, naudojausi proga, kad vyrai miega ir šildžiausi svetainėje. Visai buvo smagu, kai Audrius geras 4 valandas išmiegojo neprasibusdamas. Kiek paniurzgėjo, kai pasidarė šalta, bet aprengiau ir vėl užmigo.
Paryčiais sušilau ir įsiropščiau į lovą miegoti. Pajutęs mane, mažasis aišku užkąsti užsinorėjo. Duodu tepuką, o jis, pajutęs, kad kažkas ne taip:
-"ehe!" - Ar kažkaip labai panašiai. Suprask: neišdursi...
Spėjo perbėgti mintis apie tai, ką reiks dabar daryti, kai atsisakys įprasto valgymo metodo. Bet pasakiau, kad tepukas, atsargiai patikrino rankytėmis tarą. Pamačius, kad neapgaudinėju, tiko ir švelniai pasterizuotas pienukas. :)
Paryčiais sušilau ir įsiropščiau į lovą miegoti. Pajutęs mane, mažasis aišku užkąsti užsinorėjo. Duodu tepuką, o jis, pajutęs, kad kažkas ne taip:
-"ehe!" - Ar kažkaip labai panašiai. Suprask: neišdursi...
Spėjo perbėgti mintis apie tai, ką reiks dabar daryti, kai atsisakys įprasto valgymo metodo. Bet pasakiau, kad tepukas, atsargiai patikrino rankytėmis tarą. Pamačius, kad neapgaudinėju, tiko ir švelniai pasterizuotas pienukas. :)
Žodynas
Draugė, su kuria ne per seniausiai buvome susitikusios, patvirtino sesers pastebėjimą apie mano kalbėjimąsi su savimi :)
Pagalvojau, kad dabar taip yra dėl to, kad Audrius ką nors kartoja tol, kol nepatvirtini jo žodžių. Kadangi jau pastebi ir šneka nemažai, tai ir man nemažai reikia pasakoti.
Viso žodyno jau matyt nesurašysiu, bet keletą įdomesnių pabandysiu paminėti.
Kai buvome kaime, net iki ašarų aiškinomės, ką reiškia "tsiasiu". Kaip dabar suprantu, tai reiškia "nuogas". Kadangi kaime keičiamės kelnes ant lovos, tai, kol kelnes pasikeičiame, aš paprastai visa suprakaituoju ir Audrius keletą kartų būna spėjęs pabėgti pasilakstyti. Kadangi visi giria, koks gražus kai išbėga plikas, tai dar smagiau.
"Botia" - bokštas. Atneša kaladėles ir pasako "botia". Suprask, statyk. Spėji uždėti dvi kaladėles vieną ant kitos ir nuverčia. Jenga kaladėles iškraustęs iš dėžutės (o jų ten daug) taip pat liepia statyti. Tai, kai nemiega, daugiausiai tris aukštus pastatyti man pavyksta. Tėtė pastatė daugiau. Tiek, kad bokštas turėjo keisti savo dislokacijos vietą, kad Audrius nepagautų.
"Teip-i", "teip-a" - taip. Patvirtina, kai paklausiam, ar teisingai supratom, jei dar nemoka pasakyti arba susakė kaip nors įdomiai.
"Diūja" - jūra. Kartais sumaišo su upe, bet gan dažnai atskiria.
"Diūjis" - sūris.
"Diujys" - durys.
"Ode" arba "Audius" - Audrius.
"Abaji" - obuolys, kamuolys.
"Dėje" - gėlė. Tėtis prieš pora dienų padovanojo. Iki ašarų aiškinomės, kad su gėlėm žaisti negalima. :(
"Dyba" - slyva. Pas senelius kieme kaukazinė slyva yra. Tai jau kuris laikas nė vienas apsilankymas nepraeina be slyvų rinkimo.
"Dijė" - gilė.
"Tiitią" - kitą.
"Tcies" - piešti. Pastaruoju metu labai pradėjo patikti piešti. Bandom tartis, kad pieštukai būtų tik ant kilimo ir kad kitur su jais nevaikščiotų. Kartais užsimiršta, bet šiaip gan neblogai sutariam. Šiaip tai daugiau aš piešiu, aišku. Kai paklausiu, ką nupiešti, 99% atvejų pasigirsta "niau". Suprask: katę. Užvakar jau pats nupiešęs pareiškė: "Ba" - balionas. O vakar ir "niau" pats nupiešė. Dar labai patinka piešti "Ode". Užlipa ant lapo ir liepia apvedžioti kojas. Arba rankytę padėjęs palaiko, kad apvedžiočiau. Paprastai, vieną apvedžiojus pareiškia "tiitią".
"Din" - centas. Vakar sugalvojo kad "din tcies"... Ant sienų! Ant vienos pripiešė, pasakiau, kad negerai, nuėjau ieškoti trintuko, žiūriu, jaunasis atradėjas jau į kitą sieną taikosi. Žiūri į mane tokiom akytėm su kibirkštėlėm ir jau tuoj tuoj pieš. Spėjau atimti. Visi centai greitai išsislapstė. Dar labai patinka pinigėlius ir nuolaidų korteles paduoti "tetai" parduotuvėse perkant. Padeda :)
Pagalvojau, kad dabar taip yra dėl to, kad Audrius ką nors kartoja tol, kol nepatvirtini jo žodžių. Kadangi jau pastebi ir šneka nemažai, tai ir man nemažai reikia pasakoti.
Viso žodyno jau matyt nesurašysiu, bet keletą įdomesnių pabandysiu paminėti.
Kai buvome kaime, net iki ašarų aiškinomės, ką reiškia "tsiasiu". Kaip dabar suprantu, tai reiškia "nuogas". Kadangi kaime keičiamės kelnes ant lovos, tai, kol kelnes pasikeičiame, aš paprastai visa suprakaituoju ir Audrius keletą kartų būna spėjęs pabėgti pasilakstyti. Kadangi visi giria, koks gražus kai išbėga plikas, tai dar smagiau.
"Botia" - bokštas. Atneša kaladėles ir pasako "botia". Suprask, statyk. Spėji uždėti dvi kaladėles vieną ant kitos ir nuverčia. Jenga kaladėles iškraustęs iš dėžutės (o jų ten daug) taip pat liepia statyti. Tai, kai nemiega, daugiausiai tris aukštus pastatyti man pavyksta. Tėtė pastatė daugiau. Tiek, kad bokštas turėjo keisti savo dislokacijos vietą, kad Audrius nepagautų.
"Teip-i", "teip-a" - taip. Patvirtina, kai paklausiam, ar teisingai supratom, jei dar nemoka pasakyti arba susakė kaip nors įdomiai.
"Diūja" - jūra. Kartais sumaišo su upe, bet gan dažnai atskiria.
"Diūjis" - sūris.
"Diujys" - durys.
"Ode" arba "Audius" - Audrius.
"Abaji" - obuolys, kamuolys.
"Dėje" - gėlė. Tėtis prieš pora dienų padovanojo. Iki ašarų aiškinomės, kad su gėlėm žaisti negalima. :(
"Dyba" - slyva. Pas senelius kieme kaukazinė slyva yra. Tai jau kuris laikas nė vienas apsilankymas nepraeina be slyvų rinkimo.
"Dijė" - gilė.
"Tiitią" - kitą.
"Tcies" - piešti. Pastaruoju metu labai pradėjo patikti piešti. Bandom tartis, kad pieštukai būtų tik ant kilimo ir kad kitur su jais nevaikščiotų. Kartais užsimiršta, bet šiaip gan neblogai sutariam. Šiaip tai daugiau aš piešiu, aišku. Kai paklausiu, ką nupiešti, 99% atvejų pasigirsta "niau". Suprask: katę. Užvakar jau pats nupiešęs pareiškė: "Ba" - balionas. O vakar ir "niau" pats nupiešė. Dar labai patinka piešti "Ode". Užlipa ant lapo ir liepia apvedžioti kojas. Arba rankytę padėjęs palaiko, kad apvedžiočiau. Paprastai, vieną apvedžiojus pareiškia "tiitią".
"Din" - centas. Vakar sugalvojo kad "din tcies"... Ant sienų! Ant vienos pripiešė, pasakiau, kad negerai, nuėjau ieškoti trintuko, žiūriu, jaunasis atradėjas jau į kitą sieną taikosi. Žiūri į mane tokiom akytėm su kibirkštėlėm ir jau tuoj tuoj pieš. Spėjau atimti. Visi centai greitai išsislapstė. Dar labai patinka pinigėlius ir nuolaidų korteles paduoti "tetai" parduotuvėse perkant. Padeda :)
Gurmanas
Nusprendžiau, kad polinkį į gurmaniškumą ne iš manęs paveldėjo. :)
Kartais apsiperkame Rimi. Tenai dažnai būna padėta ko nors valgomo. Tai visai patinka vyrams. Kažkada radome papjaustyta lašišos. Manęs lašiša nepapirksi, taigi abejingai pro staliuką praėjau. Vyrai tuo tarpu keletą kartų paragavo, o paskui, kol tėtis silkę rinkosi, Audrius sukimšo viską, kas buvo :D
Šiandien per televizorių rodė, kaip ruošia sraiges. Kas svarbiausia, nerodė, kad kas nors valgytų - pradėjo rodyti, kaip jas plauna ir Audrius pareiškė:
- Niam, niam, niam! :)
Kai paskutinį kartą buvom kaime, gėriau šviežią pienuką. Audrius priėjo paragauti. Truputį gurkštelėjo, nurijo. Močiutė su teta žinoma dar spėjo pajuokauti, kad čia "karvės tepai" ir paklausė, ar skanu. Audrius pareiškė:
-Puuuu!
Net paspringau.. Maistas tokio įvertinimo sulaukė pirmą kartą. Dabar taip pat jau vertinamas ir sprite. Tėtė pilasi į stiklinę, o Audrius perspėja, kad čia nieko gero.
Kartais apsiperkame Rimi. Tenai dažnai būna padėta ko nors valgomo. Tai visai patinka vyrams. Kažkada radome papjaustyta lašišos. Manęs lašiša nepapirksi, taigi abejingai pro staliuką praėjau. Vyrai tuo tarpu keletą kartų paragavo, o paskui, kol tėtis silkę rinkosi, Audrius sukimšo viską, kas buvo :D
Šiandien per televizorių rodė, kaip ruošia sraiges. Kas svarbiausia, nerodė, kad kas nors valgytų - pradėjo rodyti, kaip jas plauna ir Audrius pareiškė:
- Niam, niam, niam! :)
Kai paskutinį kartą buvom kaime, gėriau šviežią pienuką. Audrius priėjo paragauti. Truputį gurkštelėjo, nurijo. Močiutė su teta žinoma dar spėjo pajuokauti, kad čia "karvės tepai" ir paklausė, ar skanu. Audrius pareiškė:
-Puuuu!
Net paspringau.. Maistas tokio įvertinimo sulaukė pirmą kartą. Dabar taip pat jau vertinamas ir sprite. Tėtė pilasi į stiklinę, o Audrius perspėja, kad čia nieko gero.
atnaujiname dienoraščio rašymą
Per visus akademinius reikalus, nedovanotinai seniai bepildžiau dienoraštį. Bet pagaliau kuriam laikui su mokslais ramu, taigi galima be didesnės sąžinės graužaties, kad sėdžiu prie kompiuterio ir nedarau visuomenei naudingų ir neatidėliotinų darbų, atnaujinti rašymą.
Tuo pačiu, nors ir ne chronologiškai, bet pabandysim surašyti tuos dalykėlius, kas dar nespėjo pasimiršti ir šiuo metu taip širdžiai miela.
Audriukas kuo toliau, tuo daugiau vaikšto pats ir mažiau prašosi ant rankų. Tuo aš visai džiaugiuosi ir naudojuosi. Tiesa pasakius, stengiuosi pastaruoju metu nepersitempti, taigi vis išnaudojam situaciją, jei tėtis namie. Ir sauskelnes tėtis keičia, ir prausti neša po valgio.
Pridaro į kelnes, prieina prie tėtės ir visa gerkle:
- Tėėėėėte, tatūūū (ir rodo į užpakalį (pasak Audriaus, "upalį").
Tiesa, taip pat sako ir tada, kai tėtės nėra. Toks jausmas, kad mama sauskelnių nekeičia. Nors, nors tiesa pasakius, daugiau problemų man kyla nusivesti Audrių į vonią kai prisidaro. O va su tėte dažnai būna pats bėgte nubėga.
Kaip pastebėjo senelis, mes su tėte gerai pareigas pasidalinę: mama rūpinasi maitinimu, tėtis išeiga.
Tėtis sau net titulą suteikė: "Master of ... shit".
Dar linksmai būna, kai nuneša tėtė į vonią prausti po valgio. Kai valgo pats, kaip žinia, prausti reikia.. Audrius padeda:
-Ooo-cyy-ciaau!
Suprask: "Užsičiaupk!". Aišku tai, kad žino ką reikia daryti ir apie tai papasakoja, neapsaugo nuo to, kad į burną prausiant muilo nepatektų. :)
Tuo pačiu, nors ir ne chronologiškai, bet pabandysim surašyti tuos dalykėlius, kas dar nespėjo pasimiršti ir šiuo metu taip širdžiai miela.
Audriukas kuo toliau, tuo daugiau vaikšto pats ir mažiau prašosi ant rankų. Tuo aš visai džiaugiuosi ir naudojuosi. Tiesa pasakius, stengiuosi pastaruoju metu nepersitempti, taigi vis išnaudojam situaciją, jei tėtis namie. Ir sauskelnes tėtis keičia, ir prausti neša po valgio.
Pridaro į kelnes, prieina prie tėtės ir visa gerkle:
- Tėėėėėte, tatūūū (ir rodo į užpakalį (pasak Audriaus, "upalį").
Tiesa, taip pat sako ir tada, kai tėtės nėra. Toks jausmas, kad mama sauskelnių nekeičia. Nors, nors tiesa pasakius, daugiau problemų man kyla nusivesti Audrių į vonią kai prisidaro. O va su tėte dažnai būna pats bėgte nubėga.
Kaip pastebėjo senelis, mes su tėte gerai pareigas pasidalinę: mama rūpinasi maitinimu, tėtis išeiga.
Tėtis sau net titulą suteikė: "Master of ... shit".
Dar linksmai būna, kai nuneša tėtė į vonią prausti po valgio. Kai valgo pats, kaip žinia, prausti reikia.. Audrius padeda:
-Ooo-cyy-ciaau!
Suprask: "Užsičiaupk!". Aišku tai, kad žino ką reikia daryti ir apie tai papasakoja, neapsaugo nuo to, kad į burną prausiant muilo nepatektų. :)
2010 m. rugpjūčio 24 d., antradienis
Kartais būna sunku...
Šiandien viena iš tų dienų, kurias norėtųsi pramiegoti.. Deja, deja.. Tokio malonumo jau seniai negaliu sau leisti (ir panašu, kad negreit dar tokių laikų sulauksiu). O tai vos tik pramerkęs akis mažasis mūsų džiaugsmelis čiumpa už piršto ir tempdamas pareiškia "Aaiii!". Suprask: "Einam!".
Diena prasidėjo nuo to, kad Audrius atsibudo 5:30. Žinoma, aš irgi ilgiau nepamiegojau. Bandžiau užmigdyti lovoje, bet perpildymas pienuku šįkart nesuveikė. Ištuštino abudu "tepus" ir vis dar prašo (matyt, kad pagrindinis tikslas visgi ne prisivalgyti, o nusiraminti). Bandymai naktį užkišti buteliuku su vandeniu vis dar būna sutinkami: "Nea, TeepAi!" ir palydimi ne itin švelniu smūgiu į krūtinę. Po tokio smūgio visi miegai, kurie dar kažkur tūnojo tikėdamiesi toliau būti naudojami, sėkmingai išvaikomi. Kadangi nesinori pakelti tėčio persikeliame į svetainę ant gerojo supamojo fotelio (dar ir dabar negaliu juo atsidžiaugti).
Įsijungiam lopšines ir bandom migdytis toliau. Dar nespėjus pasibaigti vienai lopšinei, pareikalaujama kitos: "Dia" (suprask: patiko).
Taip beklausant lopšinių ir aš spėju nusnūsti. Kad ir koks geras tas fotelis, bet visgi miegojimui jis nelabai tinka... atsibundu nuo tėčio žadintuvo su skaudamu kaklu. Persikraustome į lovą, atsimojuojame su tėčiu ir toliau dar pora valandžiukių nusnaudžiame.
Kadangi planai pavežti tėtį iki universiteto sugriūva, susiorganizuojame pasivaikščiojimą su drauge. Visai neblogai pasivaikščiojam ir grįžtam namo su viltimi miegoti.. Smagu: be didelių vargų sėkmingai užmigdau. Nunešu į miegamąjį, įjungiu oro valytuvą, kurį naudojame kaip foninį triukšmą, priveriu duris ir tiesiu taikymu į šaldytuvą. Ko tai praalkau :) Pavyko rasti mėsytės sumuštiniams, sukertu vieną sumuštinį ir, kol darausi kitą, užsiverdu kavos. Tik netikėtai iš miegamojo pasigirsta: "Ai tai tai" (reiškia "ai štai tai", paprastai sakomas kai suranda ką nors, arba žaidžiant slėpynių būna surastas pats).
Sulaikau kvėpavimą su viltimi, kad čia per miegus. Mano viltys tuoj sudūžta, kai tarpdury pasirodo visai nepanašus į apsimiegojusį Audriukas. (miegojo 20 minučių)
Na ką: valgom sumuštinį kartu. Kava nepatiko. :) Į burną prisikišo kiek telpa agurko. Išsiima iš burnos. Paprašau atiduoti, greit susikiša atgal. Bekramtant kiek iškrinta ant grindų. Man pastebėjus, kad iškrito, skubiai susideda atgal į burną. Galų gale, nunešęs padeda į žaislų dėžę ir didžiuodamasis pareiškia: "Ba!".
Paprašė sulčių, įpyliau. Iš puoduko įsipila kelis lašus į buteliuką, išgeria iš buteliuko, tada vėl pakartoja. Taip žinoma ir ant žemės kliūva. Kadangi mes tariamės, kad sulčių nepilstom, einu į pagalbą. Kurį laiką laimingas. Paskui nusineša savo puodelį prie balkono lango ir kuriam laikui nutyla.. Kaip žinia, šitas nieko gero nežada. Pasirodo, puodelį pakreipęs horizontaliai, prispaudęs dugną prie stiklo žiūri, kaip varva sultys. Puodelį paimu. Matosi, kad nelabai randa ką veikti. Lauke lyja, be to ir pati nenoriu niekur eiti iš namų. Pradeda jaustis nuovargis. Pasiūlau maudytis. Pasiūlymą palydi pareiškimu "Nea" ir greitai nubėgęs į vonią bando įlipti.
Maudydamasis sugebėjo kelis kartus išmesti lauk šlaputėlę kempinę ir visus kitus žaislus. Išmeta ir paskui reikalauja, kad paduočiau atgal. Pasakiau, kad jei dar kartą išmes, eisim praustis ir lipsim. Neilgai teko laukti. Išmuiluoju, dar kiek padūksta (pirmą kartą leidosi paguldomas vandenyje ant nugaros ir panašu, kad tai visai patiko) ir lipam lauk.
Bandau užmigdyti - nesėkmingai.
Paprašo teletabių. Įjungiu tėčio parsiųstą seriją. Žiūrim jau gal trečią kartą, bet pasibaigus vis dar pareikalauja "Dia". Reiškia, Audriui dar neatsibodo. Aš stengiuosi nesiklausyti (kai kurios teletabių serijos ir lopšinių kompaktas jau šiek tiek pykina, bet kol Audriui dar patinka, labai dėl to neliūdžiu). O jei nepavyksta nežiūrėti (atveda ir demonstratyviai liepia sėstis ant sofos) bandau atrasti ką nors naujo arba bent jau mokintis mintinai :D 15 minučių ramu. Ech... gerai...
Valgau vynuoges. Nureketuoja keletą. Ir žaidžia burnoje. Pradeda mėtyti, paimu. Kažkas dar pasilieka burnoje. Paklausiu, ką turi burnoje, atsako: "Pupa". Parodo - pasirodo vynuogė. Nureketuoja dar vieną. Išneša ir išmeta į balkoną. (pastarosiomis dienomis mėto viską ir visur.. Jau sunku reaguoti ramiai - palaiko mintis, kad užaugęs gal bus krepšininkas - nesinori užgniaužti gabumų :D ) Paprašau atnešti, šiaip taip pavyksta susitarti ir vynuogė atsiranda virtuvėje ant grindų. Daugiau nepavyksta.
Dar keletą kartų pasikartoja sulčių istorija.
Prisėdu trumpam prie kompiuterio. Iš kito kambario atneša meškiuką, skirtą durims paremti, ir uždeda ant kelių. Į prašymą nunešti atgal nesureaguoja. Trumpam nurimsta. Vis dar prarandu kartais budrumą ir kai nurimsta vietoj to, kad tikrinčiau, ką daro, pasidžiaugiu. Atsisuku: žaislai iš kampo paskleisti ant viso kilimo. Atridentas didysis kamuolys, atnešti vartai. Dėžėje žaislų nedaug belikę.
Einam rinkti. Tvarkingai sudeda į lentyną knygutes. Prieš žaislų dėjimą į dėžę ne juokais protestuoja. Aš į dėžę, Audrius iš dėžės ir meta bet kur. Mano bandymas nuvesti iki numesto žaislo, kad pakeltų baigiasi ašaromis. Einam migdytis.
Pagaliau užmiega. Kaip tyčia, per teletabius. Na ką, gal ryte kada pavyks nepramiegoti - tada ir man bus įdomiau žiūrėti nematytą seriją :)
O man lieka dilema, kaip ilsėtis: fiziškai ar morališkai. Jei einu miegoti kartu, paprastai pavyksta pailsėti fiziškai, bet nuo dėmesio pertekliaus tada nespėju atsigauti. Jei neinu miegoti - jaučiuosi pavargusi, bet ramesnė. Kadangi sunku prognozuoti, kiek miegos ir nežinau, ar išsimiegočiau, renkuosi antrąjį variantą ir ilsiuosi prie kompiuterio :)
Diena prasidėjo nuo to, kad Audrius atsibudo 5:30. Žinoma, aš irgi ilgiau nepamiegojau. Bandžiau užmigdyti lovoje, bet perpildymas pienuku šįkart nesuveikė. Ištuštino abudu "tepus" ir vis dar prašo (matyt, kad pagrindinis tikslas visgi ne prisivalgyti, o nusiraminti). Bandymai naktį užkišti buteliuku su vandeniu vis dar būna sutinkami: "Nea, TeepAi!" ir palydimi ne itin švelniu smūgiu į krūtinę. Po tokio smūgio visi miegai, kurie dar kažkur tūnojo tikėdamiesi toliau būti naudojami, sėkmingai išvaikomi. Kadangi nesinori pakelti tėčio persikeliame į svetainę ant gerojo supamojo fotelio (dar ir dabar negaliu juo atsidžiaugti).
Įsijungiam lopšines ir bandom migdytis toliau. Dar nespėjus pasibaigti vienai lopšinei, pareikalaujama kitos: "Dia" (suprask: patiko).
Taip beklausant lopšinių ir aš spėju nusnūsti. Kad ir koks geras tas fotelis, bet visgi miegojimui jis nelabai tinka... atsibundu nuo tėčio žadintuvo su skaudamu kaklu. Persikraustome į lovą, atsimojuojame su tėčiu ir toliau dar pora valandžiukių nusnaudžiame.
Kadangi planai pavežti tėtį iki universiteto sugriūva, susiorganizuojame pasivaikščiojimą su drauge. Visai neblogai pasivaikščiojam ir grįžtam namo su viltimi miegoti.. Smagu: be didelių vargų sėkmingai užmigdau. Nunešu į miegamąjį, įjungiu oro valytuvą, kurį naudojame kaip foninį triukšmą, priveriu duris ir tiesiu taikymu į šaldytuvą. Ko tai praalkau :) Pavyko rasti mėsytės sumuštiniams, sukertu vieną sumuštinį ir, kol darausi kitą, užsiverdu kavos. Tik netikėtai iš miegamojo pasigirsta: "Ai tai tai" (reiškia "ai štai tai", paprastai sakomas kai suranda ką nors, arba žaidžiant slėpynių būna surastas pats).
Sulaikau kvėpavimą su viltimi, kad čia per miegus. Mano viltys tuoj sudūžta, kai tarpdury pasirodo visai nepanašus į apsimiegojusį Audriukas. (miegojo 20 minučių)
Na ką: valgom sumuštinį kartu. Kava nepatiko. :) Į burną prisikišo kiek telpa agurko. Išsiima iš burnos. Paprašau atiduoti, greit susikiša atgal. Bekramtant kiek iškrinta ant grindų. Man pastebėjus, kad iškrito, skubiai susideda atgal į burną. Galų gale, nunešęs padeda į žaislų dėžę ir didžiuodamasis pareiškia: "Ba!".
Paprašė sulčių, įpyliau. Iš puoduko įsipila kelis lašus į buteliuką, išgeria iš buteliuko, tada vėl pakartoja. Taip žinoma ir ant žemės kliūva. Kadangi mes tariamės, kad sulčių nepilstom, einu į pagalbą. Kurį laiką laimingas. Paskui nusineša savo puodelį prie balkono lango ir kuriam laikui nutyla.. Kaip žinia, šitas nieko gero nežada. Pasirodo, puodelį pakreipęs horizontaliai, prispaudęs dugną prie stiklo žiūri, kaip varva sultys. Puodelį paimu. Matosi, kad nelabai randa ką veikti. Lauke lyja, be to ir pati nenoriu niekur eiti iš namų. Pradeda jaustis nuovargis. Pasiūlau maudytis. Pasiūlymą palydi pareiškimu "Nea" ir greitai nubėgęs į vonią bando įlipti.
Maudydamasis sugebėjo kelis kartus išmesti lauk šlaputėlę kempinę ir visus kitus žaislus. Išmeta ir paskui reikalauja, kad paduočiau atgal. Pasakiau, kad jei dar kartą išmes, eisim praustis ir lipsim. Neilgai teko laukti. Išmuiluoju, dar kiek padūksta (pirmą kartą leidosi paguldomas vandenyje ant nugaros ir panašu, kad tai visai patiko) ir lipam lauk.
Bandau užmigdyti - nesėkmingai.
Paprašo teletabių. Įjungiu tėčio parsiųstą seriją. Žiūrim jau gal trečią kartą, bet pasibaigus vis dar pareikalauja "Dia". Reiškia, Audriui dar neatsibodo. Aš stengiuosi nesiklausyti (kai kurios teletabių serijos ir lopšinių kompaktas jau šiek tiek pykina, bet kol Audriui dar patinka, labai dėl to neliūdžiu). O jei nepavyksta nežiūrėti (atveda ir demonstratyviai liepia sėstis ant sofos) bandau atrasti ką nors naujo arba bent jau mokintis mintinai :D 15 minučių ramu. Ech... gerai...
Valgau vynuoges. Nureketuoja keletą. Ir žaidžia burnoje. Pradeda mėtyti, paimu. Kažkas dar pasilieka burnoje. Paklausiu, ką turi burnoje, atsako: "Pupa". Parodo - pasirodo vynuogė. Nureketuoja dar vieną. Išneša ir išmeta į balkoną. (pastarosiomis dienomis mėto viską ir visur.. Jau sunku reaguoti ramiai - palaiko mintis, kad užaugęs gal bus krepšininkas - nesinori užgniaužti gabumų :D ) Paprašau atnešti, šiaip taip pavyksta susitarti ir vynuogė atsiranda virtuvėje ant grindų. Daugiau nepavyksta.
Dar keletą kartų pasikartoja sulčių istorija.
Prisėdu trumpam prie kompiuterio. Iš kito kambario atneša meškiuką, skirtą durims paremti, ir uždeda ant kelių. Į prašymą nunešti atgal nesureaguoja. Trumpam nurimsta. Vis dar prarandu kartais budrumą ir kai nurimsta vietoj to, kad tikrinčiau, ką daro, pasidžiaugiu. Atsisuku: žaislai iš kampo paskleisti ant viso kilimo. Atridentas didysis kamuolys, atnešti vartai. Dėžėje žaislų nedaug belikę.
Einam rinkti. Tvarkingai sudeda į lentyną knygutes. Prieš žaislų dėjimą į dėžę ne juokais protestuoja. Aš į dėžę, Audrius iš dėžės ir meta bet kur. Mano bandymas nuvesti iki numesto žaislo, kad pakeltų baigiasi ašaromis. Einam migdytis.
Pagaliau užmiega. Kaip tyčia, per teletabius. Na ką, gal ryte kada pavyks nepramiegoti - tada ir man bus įdomiau žiūrėti nematytą seriją :)
O man lieka dilema, kaip ilsėtis: fiziškai ar morališkai. Jei einu miegoti kartu, paprastai pavyksta pailsėti fiziškai, bet nuo dėmesio pertekliaus tada nespėju atsigauti. Jei neinu miegoti - jaučiuosi pavargusi, bet ramesnė. Kadangi sunku prognozuoti, kiek miegos ir nežinau, ar išsimiegočiau, renkuosi antrąjį variantą ir ilsiuosi prie kompiuterio :)
2010 m. rugpjūčio 16 d., pirmadienis
lialia
Vakar per teletabius rodė seriją, kur Tinkis-Winkis, Dipsis ir Pou visur ieškojo Lialios. Beieškodami šaukė: "Lialia, Lialia". Audrius antra diena po namus vaikšto ir visa gerkle šūkauja "Ia-ia, Ia-ia" :)
2010 m. rugpjūčio 14 d., šeštadienis
Raktai
Vakar vyrai vaikščiojo lauke. Užsinorėjo gerti. Mašinos raktai pas mane, taigi atidariau per langą mašiną, kad galėtų pasiimti buteliuką. Tik išgirdęs signalizacijos pyptelėjimą Audrius pradėjo aplink tėtę eiti ir bandydamas į kišenes lįsti kažko reikalauti. Apie atsigėrimą jau nebuvo nė kalbos.
Paskambinau tėtei, paklausiau, ką jis sako.
- "Da-ta", ar kažkas panašaus.
Išverčiau, kad čia turbūt bus raktai. Ištraukė tėtė iš kišenės raktus, Audrius pasičiupo ir pirmyn ieškoti durų, kurios atsirakintų. Tiek aš jį per langą ir temačiau :D
Paskambinau tėtei, paklausiau, ką jis sako.
- "Da-ta", ar kažkas panašaus.
Išverčiau, kad čia turbūt bus raktai. Ištraukė tėtė iš kišenės raktus, Audrius pasičiupo ir pirmyn ieškoti durų, kurios atsirakintų. Tiek aš jį per langą ir temačiau :D
Didysis organizatorius
Užvakar pamatęs kažką kažkur aukštai spintoje bandė man pasakyti, kad paduočiau. Niekaip nesupratau, ko nori. Galų gale, netekęs vilties susitarti, paėmė už klubų ir pasuko taip, kad žiūrėčiau į tą pusę, kur reikia (mes taip darome, kai norime ką Audriukui parodyt), ir parodė pirštuku į viršutinę lentyną. Ten buvo kreidelės piešimui ant asfalto. :)
Migdomės gerdami pienuką. Vyrukas sugalvojo, kad pas mane tuo metu viena ranka laisva. Paėmė ją ir nutempė iki ausies. Suprask: pakasyk :D Pakasiau, patraukė. Po kiek laiko, vėl nutempė. :) Šiandien pasikartojo tas pats :)
Migdomės gerdami pienuką. Vyrukas sugalvojo, kad pas mane tuo metu viena ranka laisva. Paėmė ją ir nutempė iki ausies. Suprask: pakasyk :D Pakasiau, patraukė. Po kiek laiko, vėl nutempė. :) Šiandien pasikartojo tas pats :)
Puoduko reikalai
Jau rašiau, kad sauskelnes keisdami prausiam Audrių kriauklėje. Dabar jau praktiškai visada susitariame, kad pasodintas į kriauklę pasiusiotų. Nors kelis lašus išspaudžia (vadinasi, supranta, kas čia tokio).
Vakar paklausiau, ar nori siūsių, pasakė "NiO-iu". Nuėjom ir padarė!
Dabar bereikia susitarti, kad sėstų ant puoduko arba klozeto (nupirkau klozeto dangtį, bet šitas ko tai nepatiko). Bandai pasodinti, purto galvą į šonus ir bando pabėgti. Vakar paklausiau, kur nori sėsti: į kriauklę, ar ant puoduko. Atsakė kažką. Nepasirodė panašu į "kriauklė", tai galvojau, kad "puodukas". Bet matyt klydau, nes, kai ištraukiau puoduką, visu greičiu pasileido nuo manęs bėgti.
Vakar paklausiau, ar nori siūsių, pasakė "NiO-iu". Nuėjom ir padarė!
Dabar bereikia susitarti, kad sėstų ant puoduko arba klozeto (nupirkau klozeto dangtį, bet šitas ko tai nepatiko). Bandai pasodinti, purto galvą į šonus ir bando pabėgti. Vakar paklausiau, kur nori sėsti: į kriauklę, ar ant puoduko. Atsakė kažką. Nepasirodė panašu į "kriauklė", tai galvojau, kad "puodukas". Bet matyt klydau, nes, kai ištraukiau puoduką, visu greičiu pasileido nuo manęs bėgti.
Valgymo ypatumai
Su valgymu (tiksliau, nevalgymu), turime šiek tiek bėdos. Džiaugiausi, kai birželio pabaigoje pas mus svečiavosi Audriaus pusseserės, mano dukterėčios. Tada kartu su visais valgydavo su dideliu pasigardžiavimu ir praktiškai viską. Mergytės išvažiavo, vėl grįžom prie senų įpročių. :( Jeigu pavyksta ištaikyti tinkamą laiką ir nuotaiką, tada gerai. Jei ne - mama valgo ir Audriaus porciją.
Aišku, dar bėda, kad kol kas turime tik 8 su puse dantuko (mano genai). Krūminiai ir iltiniai apačioje kalasi nuo gegužės mėnesio. Kai pradėjo kaltis, geras tris savaites jokio kito maisto neįsiūliau, tik pienuką. Jau buvau supanikavus, kad nebemoku gaminti, bet paskui nusiraminau. Ir žinoma, laikui atėjus viskas į savo vėžes atsistojo.
Dabar jau kiek geriau. Prieš pora savaičių Audrius pradėjo valgyti pats. Maisto kiekis, pakliūvantis į burną priklauso nuo maisto konsistencijos, skonio ir Audriaus alkanumo. Bet svarbiausia, kad valgo PATS :)
Valgymas, kaip ir visa kita, irgi turi vykti pagal numatytą scenarijų. Dar neįkeltas į kėdutę pareikalauja, kad būtų užrištas seilinukas. Įlipęs į kėdutę, paprašo, kad įpilčiau vandenuko į du laisvus lėkštutės skyrelius. Turime tokią plastmasinę, priklijuojamą trijų skyrių lėkštelę. Ją nupirkau prieš gerus pusę metų, tikėdamasi, kad nors ji nebus numesta ant žemės nuo stalo. Tada priklijavimas visai nelaikė ir lėkštė kelis kartus sėkmingai paskraidė. Galvojau, kad dar vienas be reikalo pirktas daiktas, bet dabar ji jau pasitvirtina. Audrius vis laikas nuo laiko dar paspaudžia kad neatsiklijuotų, taigi ant žemės dabar skrenda tik gėrimo butelis, įrankiai ir maistas (čia kai mama nesusipranta, kad vaikas jau pavalgęs).
Šiuo metu praktiškai niekada neatsisako arbūzo ir sulčių. Prieš savaitę išmoko pasakyti "NiO-iu" (noriu). Tai arbūzas ir sultys sutinkami su džiaugsmu. Prie sulčių dar priduria "tiul-tšiu" (sulčių).
Taip pat, gan noriai valgomas plovas ir ryžių apkepas su žuvimi. Nepyksta ir tada, kai duodu daržovių sriubytės. Čia daug variantų: trinta ir ne, su kruopomis ir ne (nors kaip reikia kruopų įsiūlyt), su mėsyte ir ne. Labai patinka, jei sriubytę lydytu sūreliu paskaninu.
Na, o ką valgo daugiau priklauso nežinau nuo ko :) Kartais valgo, kartais ne :)
Aišku, dar bėda, kad kol kas turime tik 8 su puse dantuko (mano genai). Krūminiai ir iltiniai apačioje kalasi nuo gegužės mėnesio. Kai pradėjo kaltis, geras tris savaites jokio kito maisto neįsiūliau, tik pienuką. Jau buvau supanikavus, kad nebemoku gaminti, bet paskui nusiraminau. Ir žinoma, laikui atėjus viskas į savo vėžes atsistojo.
Dabar jau kiek geriau. Prieš pora savaičių Audrius pradėjo valgyti pats. Maisto kiekis, pakliūvantis į burną priklauso nuo maisto konsistencijos, skonio ir Audriaus alkanumo. Bet svarbiausia, kad valgo PATS :)
Valgymas, kaip ir visa kita, irgi turi vykti pagal numatytą scenarijų. Dar neįkeltas į kėdutę pareikalauja, kad būtų užrištas seilinukas. Įlipęs į kėdutę, paprašo, kad įpilčiau vandenuko į du laisvus lėkštutės skyrelius. Turime tokią plastmasinę, priklijuojamą trijų skyrių lėkštelę. Ją nupirkau prieš gerus pusę metų, tikėdamasi, kad nors ji nebus numesta ant žemės nuo stalo. Tada priklijavimas visai nelaikė ir lėkštė kelis kartus sėkmingai paskraidė. Galvojau, kad dar vienas be reikalo pirktas daiktas, bet dabar ji jau pasitvirtina. Audrius vis laikas nuo laiko dar paspaudžia kad neatsiklijuotų, taigi ant žemės dabar skrenda tik gėrimo butelis, įrankiai ir maistas (čia kai mama nesusipranta, kad vaikas jau pavalgęs).
Šiuo metu praktiškai niekada neatsisako arbūzo ir sulčių. Prieš savaitę išmoko pasakyti "NiO-iu" (noriu). Tai arbūzas ir sultys sutinkami su džiaugsmu. Prie sulčių dar priduria "tiul-tšiu" (sulčių).
Taip pat, gan noriai valgomas plovas ir ryžių apkepas su žuvimi. Nepyksta ir tada, kai duodu daržovių sriubytės. Čia daug variantų: trinta ir ne, su kruopomis ir ne (nors kaip reikia kruopų įsiūlyt), su mėsyte ir ne. Labai patinka, jei sriubytę lydytu sūreliu paskaninu.
Na, o ką valgo daugiau priklauso nežinau nuo ko :) Kartais valgo, kartais ne :)
2010 m. rugpjūčio 9 d., pirmadienis
Niu niu niu
Knygutes Audrius kartais mėgsta naudoti ne tik skaitymui, bet ir pasilipimui. Bandom išmokinti, kad lipti ant jų negalima, nes gali suplyšti.
Lipa šiandien, atkišęs pirštuką mojuoja ir bara save: "Niu niu niu".
Sauskelnes keisdamiesi prausiamės kriauklėje. Pasodinam Audrių ten, kol jis pažaidžia su indeliais, stiklinėmis ir visokiu kitokiu gėriu, kuris po ranka būna, viena ranka prilaikydama dar ką nors nuveikiu. Šiandien dėjau skalbinius skalbti. Audrius tuo tarpu išpylė stiklinę vandens į skalbinių dėžę. :( Subariau. Audrius papildė: "Niu niu niu"
Lipa šiandien, atkišęs pirštuką mojuoja ir bara save: "Niu niu niu".
Sauskelnes keisdamiesi prausiamės kriauklėje. Pasodinam Audrių ten, kol jis pažaidžia su indeliais, stiklinėmis ir visokiu kitokiu gėriu, kuris po ranka būna, viena ranka prilaikydama dar ką nors nuveikiu. Šiandien dėjau skalbinius skalbti. Audrius tuo tarpu išpylė stiklinę vandens į skalbinių dėžę. :( Subariau. Audrius papildė: "Niu niu niu"
2010 m. rugpjūčio 6 d., penktadienis
Penktadienio apsipirkimas
Kaip ir dažniausiai, penktadieniais vykstame apsipirkti. Keletą fragmentų iš šiandienos apsipirkimo pabandysiu aprašyti.
Vyrai parduotuvėje dūksta, o aš pirkinius į vežimėlį kraunu. Anksčiau, jei Audrius nesėdi pirkinių vežimėlyje, būdavo ramu. Jei sėdi, reikia žiūrėt, kad pirkiniai "neišliptų". Šiandien atsisuku, žiūriu tėtis jau traukia iš vežimėlio majonezo pakelį. O mažasis tuo tarpu neša antrą. :) Su tokiu entuziazmu, kad gražu žiūrėt. Padėkojau už pagalbą, pasiplojo pats sau, parodė "liuks" (atkiša ir pamojuoja abiejų rankų rodomaisiais pirštais) ir nuėjo toliau tyrinėti parduotuvės.
Pakeliui braškės pasitaikė. Patikrino, ar geros. Tėtė atnešė braškiuotų pirštų pasirodyt.
Pažaidė slėpynių (nemačiau - tėtė pasakojo). Iš pradžių lyg ir sutrinka, kai tėtė pasislepia, paskui randa ir pareikalauja "Dia" (dar).
Pavaikščiojo aplink šaldytuvus, įsikibęs į "turėklus" (tie metaliniai rėmai apačioje, kur apsaugo, kad su vežimėliu į šaldytuvą neįvažiuotų). Gražiai atrodo, kai susilenkęs vaikšto ir tikriausiai niekaip negali suprasti, kaip čia taip negudriai ir nepatogiai tie suaugusieji padarė. Aplink pusę šaldytuvo apeina. Kol pamato ką nors įdomiau, pavyzdžiui kasą.
Grįžę užvalgėm ir vėl į lauką. Dieną labai karšta buvo, tai atsigriebiam vakare. Žiūriu, sveika vyrus vienus į lauką išleist. Nedažnai jie taip išeina, bet matyt reiks dažniau. :) Man tai kažkaip nervai neatlaiko žiūrėt, kaip pats vaikas kur kabarojasi. Baisu, kad nesugausiu, jei ką. Tai vis prilaikau, palaikau, padedu ir pan.
O tų poros savarankiškų išėjimų rezultatas:
Vyrai parduotuvėje dūksta, o aš pirkinius į vežimėlį kraunu. Anksčiau, jei Audrius nesėdi pirkinių vežimėlyje, būdavo ramu. Jei sėdi, reikia žiūrėt, kad pirkiniai "neišliptų". Šiandien atsisuku, žiūriu tėtis jau traukia iš vežimėlio majonezo pakelį. O mažasis tuo tarpu neša antrą. :) Su tokiu entuziazmu, kad gražu žiūrėt. Padėkojau už pagalbą, pasiplojo pats sau, parodė "liuks" (atkiša ir pamojuoja abiejų rankų rodomaisiais pirštais) ir nuėjo toliau tyrinėti parduotuvės.
Pakeliui braškės pasitaikė. Patikrino, ar geros. Tėtė atnešė braškiuotų pirštų pasirodyt.
Pažaidė slėpynių (nemačiau - tėtė pasakojo). Iš pradžių lyg ir sutrinka, kai tėtė pasislepia, paskui randa ir pareikalauja "Dia" (dar).
Pavaikščiojo aplink šaldytuvus, įsikibęs į "turėklus" (tie metaliniai rėmai apačioje, kur apsaugo, kad su vežimėliu į šaldytuvą neįvažiuotų). Gražiai atrodo, kai susilenkęs vaikšto ir tikriausiai niekaip negali suprasti, kaip čia taip negudriai ir nepatogiai tie suaugusieji padarė. Aplink pusę šaldytuvo apeina. Kol pamato ką nors įdomiau, pavyzdžiui kasą.
Grįžę užvalgėm ir vėl į lauką. Dieną labai karšta buvo, tai atsigriebiam vakare. Žiūriu, sveika vyrus vienus į lauką išleist. Nedažnai jie taip išeina, bet matyt reiks dažniau. :) Man tai kažkaip nervai neatlaiko žiūrėt, kaip pats vaikas kur kabarojasi. Baisu, kad nesugausiu, jei ką. Tai vis prilaikau, palaikau, padedu ir pan.
O tų poros savarankiškų išėjimų rezultatas:
- Audrius vienas lipa į viršų ir nulipa laiptais, pasilaikydamas į sieną. Paprastai, jei yra normalūs turėklai, jau seniai laiptai didesnių problemų nesukelia (irgi tėčio nuopelnas). Bet pas mus einant į žaidimų aikštelę iš vienos pusės siena, o iš kitos - aukštas turėklas. Jo Audrius dar nepasiekia, taigi, paprastai į viršų eidavo keturiomis arba su mano pagalba, o žemyn tik su pagalba.
- Žaidimų aikštelėje negriūdamas ir nesvirduliuodamas užlipa kopetėlėmis iki pat viršaus, patikrina viršutinį laiptelį ir taip pat grakščiai ir atsargiai nulipa žemyn.
- Pats sėkmingai užlipa į žaidimų namelį ir dideliu greičiu (bet saugiai prisilaikydamas) nusileidžia čiuožykla.
Sportas
Šiandien ryte Audrius pradėjo vaikščioti žąsele (o aš įsivaizdavau, kad šito išmokina pirmose klasėse per kūno kultūros pamokas). O dabar žiūrėdamas televizorių sėkmingai mankštinasi su teletabiais: kelia rankas aukštyn, lenkiasi žemyn, šuoliukai (kol kas gaunasi įtūpimai :) ) ir pabaigai pabėgiojimas. Gražu žiūrėti :)
2010 m. rugpjūčio 5 d., ketvirtadienis
Žaidimai
Šiandien Audriukas ir toliau mane stebina vis daugiau žaisdamas vienas. Žinoma, jei stebiu jį, pažaidžia ilgiau, o jei susirandu kokią veiklą, tuoj pastebi, kad nusimuilinau ir nusiveda, kad žaisčiau kartu.
Iš pradžių visus kamuoliukus patikrino, paskui pasakė "tiū-tiū", nuėjo, ir iš už užuolaidų išsitraukė traukinuką (tokį, kur viršuje yra skylės, per kurias galima sudėti tam tikrų formų kaladėles). Susiradęs kaladėlę, labai intensyviai pasakodamas, bandė įtalpinti į kurią nors skylę. Nepavyko, paprašė pagalbos. Kai bandžiau parodyti, į kurią skylę dėti, nusprendė problemą išspręsti savaip: apvertė traukinuką ir kaladėlę įdėjo pro skylę kaladėlėms išimti. Tada vis pataisydamas, kad traukinukas stovėtų ant ratų ir važiuotų, kur reikia (iki šiol tas būdavo nelabai svarbu), tampė po visą butą.
Iš pradžių visus kamuoliukus patikrino, paskui pasakė "tiū-tiū", nuėjo, ir iš už užuolaidų išsitraukė traukinuką (tokį, kur viršuje yra skylės, per kurias galima sudėti tam tikrų formų kaladėles). Susiradęs kaladėlę, labai intensyviai pasakodamas, bandė įtalpinti į kurią nors skylę. Nepavyko, paprašė pagalbos. Kai bandžiau parodyti, į kurią skylę dėti, nusprendė problemą išspręsti savaip: apvertė traukinuką ir kaladėlę įdėjo pro skylę kaladėlėms išimti. Tada vis pataisydamas, kad traukinukas stovėtų ant ratų ir važiuotų, kur reikia (iki šiol tas būdavo nelabai svarbu), tampė po visą butą.
Keletas faktų
Gimė Audrius 2009m. vasario 23 dieną, 21:05 val., Vilniaus gimdymo namuose. Svėrė 3.810 kg, buvo 56 cm ūgio. Tėčio pageidavimas buvo, kad negimdyčiau antradienį - jam paskaitos. Taigi, pasistengėm ir susisukom per pirmadienį. :)
Namo grįžom po trijų ilgų naktų gimdymo namuose. Nuo ligoninės lovos man paskaudo visus šonus. Bandžiau prašytis, kad išleistų namo anksčiau - nesėkmingai. :(
Po savaitės jau išvažiavom į parduotuvę. Pasirodo, parduotuvėse labai gerai miegasi. Džiaugiamės šituo dalyku, kol galim.
2009.03.17 einam mokytis rištis nešynes. Audriukas visai neprieštarauja būti vyniojamas į vaikjuostę.
2009.03.19 pirma ilgesnė kelionė į kaimą. Visą kelionę pramiega. Kaip dabar matau, šitas gėris irgi nesitęsia amžinai.
2009.04.05 pirma iškyla gamtoje, prie Trakų.
2009.04.13 pirmos Velykos ir pasisvečiavimas pas senelius Vilniuje.
2009.04.30 pradėjo šypsotis žiūrėdamas į veidrodį. Pirmą kartą užfiksuota šypsena (matuojamės naujai pasiūtą nešynę - iš šypsenos galima spręsti, kad su ja draugausim dar ilgai):
2009.05.19 pirmą kartą balsu nusijuokia pasodintas į automobilinę kėdutę. Iš pradžių nelabai supratau, kas darosi, paskui "dašilo".
2009.06.23 pirmos šeimyninės atostogos Klaipėdoje. Oi, kaip gerai sekasi miegoti senelio laive. :)
2009.07.12 pirmą kartą paragavo "rimto" maisto: trešnių pas močiutę sode. Labai patiko.
2009.10.03 susirgom vėjaraupiais. 10.04 Nuvežiau pas gydytoją, tai ta iš pradžių netikėjo. Pūsleles rodžiau vieną po kitos, kol iki sauskelnių priėjom ir radom "rimtą". Sakė, labai lengvas variantas. Deja, lengvas dar dieną pabuvo, o paskui jau vargom. Vienos iš tų kelių nemiegotų naktų.. Nuraminti padėdavo, kai maitindama su vaikišku šepečiu šukuodavau galvą. Matyt vargšiukui labai niežtėjo, tai tuo pačiu ir šepetį panaudojom pagal paskirtį, o ne tik kaip kramtuką. :)
2009.10.03 pradėjo ploti katučių. Labai gražiai atrodo: rankos priekyje čiut susieina per pilvuką, tai reikia gan stipriai užsimoti, kad gautųsi.
2009.10.23 pats atsistojo (įsikibęs į lovytę - nors kam lovytė pravertė).
2009.11.01 Išlindo pirmieji dantukai (apatiniai).
2009.11.18 Prasibudusi naktį radau sėdintį lovoje. Akys stačios, šypsena iki ausų. Bet buvo greitai "nugesintas" miegančios ir dar nesupratusios, kas vyksta, mamos.
2009.11.19 Pradėjo ropoti (matyt paskatintas naktinių atradimų).
2009.12.22 Pirmą kartą pats nulipo nuo lovos (tėčio nuopelnas). Buvom kaime, miegojo pietų. Girdžiu jau kažkas krebžda. Nueinu pažiūrėti, praveriu duris - vaiko nėra. Širdis į kulnis nusirito ir klausausi, iš kurio kampo pasigirs "Ėėėė...". Pasirodo, vyrukas nulipo nuo lovos ir tikrina, kas yra spintoje, esančioje už durų.
2010.01.30 Pirmą kartą skridome lėktuvu - atostogauti į Kanarus.
2010.02.10 Pirmieji žingsniukai. Nužingsniavo visus 4 (užsižiūrėjęs į televizorių).
Namo grįžom po trijų ilgų naktų gimdymo namuose. Nuo ligoninės lovos man paskaudo visus šonus. Bandžiau prašytis, kad išleistų namo anksčiau - nesėkmingai. :(
Po savaitės jau išvažiavom į parduotuvę. Pasirodo, parduotuvėse labai gerai miegasi. Džiaugiamės šituo dalyku, kol galim.
2009.03.17 einam mokytis rištis nešynes. Audriukas visai neprieštarauja būti vyniojamas į vaikjuostę.
2009.03.19 pirma ilgesnė kelionė į kaimą. Visą kelionę pramiega. Kaip dabar matau, šitas gėris irgi nesitęsia amžinai.
2009.04.05 pirma iškyla gamtoje, prie Trakų.
2009.04.13 pirmos Velykos ir pasisvečiavimas pas senelius Vilniuje.
2009.04.30 pradėjo šypsotis žiūrėdamas į veidrodį. Pirmą kartą užfiksuota šypsena (matuojamės naujai pasiūtą nešynę - iš šypsenos galima spręsti, kad su ja draugausim dar ilgai):
2009.05.19 pirmą kartą balsu nusijuokia pasodintas į automobilinę kėdutę. Iš pradžių nelabai supratau, kas darosi, paskui "dašilo".
2009.06.23 pirmos šeimyninės atostogos Klaipėdoje. Oi, kaip gerai sekasi miegoti senelio laive. :)
2009.07.12 pirmą kartą paragavo "rimto" maisto: trešnių pas močiutę sode. Labai patiko.
2009.10.03 susirgom vėjaraupiais. 10.04 Nuvežiau pas gydytoją, tai ta iš pradžių netikėjo. Pūsleles rodžiau vieną po kitos, kol iki sauskelnių priėjom ir radom "rimtą". Sakė, labai lengvas variantas. Deja, lengvas dar dieną pabuvo, o paskui jau vargom. Vienos iš tų kelių nemiegotų naktų.. Nuraminti padėdavo, kai maitindama su vaikišku šepečiu šukuodavau galvą. Matyt vargšiukui labai niežtėjo, tai tuo pačiu ir šepetį panaudojom pagal paskirtį, o ne tik kaip kramtuką. :)
2009.10.03 pradėjo ploti katučių. Labai gražiai atrodo: rankos priekyje čiut susieina per pilvuką, tai reikia gan stipriai užsimoti, kad gautųsi.
2009.10.23 pats atsistojo (įsikibęs į lovytę - nors kam lovytė pravertė).
2009.11.01 Išlindo pirmieji dantukai (apatiniai).
2009.11.18 Prasibudusi naktį radau sėdintį lovoje. Akys stačios, šypsena iki ausų. Bet buvo greitai "nugesintas" miegančios ir dar nesupratusios, kas vyksta, mamos.
2009.11.19 Pradėjo ropoti (matyt paskatintas naktinių atradimų).
2009.12.22 Pirmą kartą pats nulipo nuo lovos (tėčio nuopelnas). Buvom kaime, miegojo pietų. Girdžiu jau kažkas krebžda. Nueinu pažiūrėti, praveriu duris - vaiko nėra. Širdis į kulnis nusirito ir klausausi, iš kurio kampo pasigirs "Ėėėė...". Pasirodo, vyrukas nulipo nuo lovos ir tikrina, kas yra spintoje, esančioje už durų.
2010.01.30 Pirmą kartą skridome lėktuvu - atostogauti į Kanarus.
2010.02.10 Pirmieji žingsniukai. Nužingsniavo visus 4 (užsižiūrėjęs į televizorių).
2010 m. rugpjūčio 4 d., trečiadienis
Savaitgalio išvyka
Praeitą savaitgalį su mano seserimi ir jos viešnia iš Brazilijos buvome išvykę į pajūrį ir į kaimą pas senelius.
Pabandysiu aprašyti įspūdžius.
Kadangi sesė neturi teisių ir vairuoju aš, paprastai, kai važiuojame į kaimą, stengiuosi ištaikyti ant Audriaus pietų miego. Kelionėje atsibosta ir nuo kokių elektrėnų paprastai prasideda zurgimas. Kurio pasekmė ta, kad stojame kas 20 km ir bandau maitindama užmigdyti. Šįkart neišėjo ištaikyti, kad Audriukas miegotų, taigi, labai džiaugiausi tuo, kad viešnia galėjo vairuoti.
Kaip ir įprastai, Audrius maždaug iki Elektrėnų sėdėjo savo kėdutėje ir džiaugėsi programa (sausainiai, knygutės, kamuoliukai ir pan.). Po to programa išsikraustė iš kėdutės ir kurį laiką pažaidėme ant sėdynės ir ant žemės. Deja, bet, tausodama savo, keleivių ir vaiko nervus, ilgesnėse kelionėse, kai kas nors sėdi šalia, leidžiu išlipti iš saugos kėdutės. Negerai, bet kitaip sunkiai gaunasi. Galiausiai, už Kauno persikraustėme į valgymo poziciją. Už Raseinių pagaliau užmigo ir galėjau persėsti prie vairo.
Likusi kelionės į Palangą dalis praėjo gan gerai. Audrius Atsibudo po valandžiukės, jau pravažiavus Klaipėdą ir pasukus link Palangos. Kadangi viešnia sėdėjo gale ir stoti nenorėjau, tai iki palangos auklės pareigos atiteko viešniai. Audrius su svetimais žmonėmis paprastai bendrauja noriai, kol jie prisilaiko tam tikro atstumo ir kol jaučiasi saugiai pas mane ant rankų. Taigi, viešniai teko gan sunki dalia. Bet sėkmingai nuvažiavome iki degalinės Palangoje užsipilti benzino ir pasinaudoti tualetu. Po to, sesuo pasikeitė vietomis su viešnia ir likę keli kilometrai neprailgo.
Atvykome į promočiutės namus, įsikūrėme. Audrius vis reikalauja "bu-u-ū?" iš druskinės. Druskinės indelis kiek panašus į mūsų burbulinę. Tai, kad sesuo davė paragauti, kad ten druska, nesuveikia. Gerai, kad rankinuke kaip tyčia viena burbulinė užsilikus. :) Kadangi išsimiegojo pakeliui, nežinojau, kaip gausis su nakties miegu. Taigi, išsiruošėme dar pasivaikščioti prie jūros. Pastaruoju metu pasivaikščiojimai paprastai vyksta taip, kad jei norim galų gale pasiekti tikslą, turiu nešti besistengiantį pabėgti Audrių ant rankų. Tai nėra pats lengviausias uždavinys. Ir ramių 13 kg (neįskaitant drabužių) panešti nėra lengva, o ką jau kalbėti, kai visi tie 13 kg bando pasprukti. O jei pavyksta pasprukti, tai paprastai eina tikrai ne į tą pusę, į kurią reikia. Vis pavydžiai žiūriu į tas mamytes, kurios vos pradėjusius vaikščioti pyplius vedasi už rankyčių ir jie nė kiek nesispyriodami eina ten, kur veda mama. Man čia kažkokia mistika, kaip taip galima, todėl ištraukiau jau senokai naudotą nešynę. Pasitvirtino. Iki jūros nuėjom ramiai.
Pamačius jūrą pasigirdo nuostabos ir džiaugsmo juokas. Suprask: nebloga bala :) Išsiprašė pabraidyti, bet pamatęs, kad vanduo šaltas toli nebrido. Iš tikrųjų, buvo gan šalta, taigi ilgai nevaikščiojusios grįžom namo ir įsitaisėm miegoti.
Mano nuostabai, Audriukas nesispyriodamas užmigo.
---------------------------------
Kitą rytą po pusryčių numatyta programa nuvykti į Palangą. Dėl viso pikto, pasiėmiau nešynę. Ne be reikalo. Mašiną pasistatėme prie fontano, prie maximos. Kol veiksmo nedaug, iki Basanavičiaus gatvės nuėjom gan ramiai. Trečdalį Basanavičiaus gatvės Audrius praėjo ant kelių lodamas ir rinkdamas akmenukus, kitą trečdalį su sese paėmusios už rankų nešėm. To, ką nešiau ant rankų, neskaičiuoju, nes tik paleistas praktiškai tiek pat nubėgdavo atgal. :) Gerai atrodo, kaip nuo manęs bėga. Rankas paprastai priglaudžia prie krūtinės, kad nenutverčiau ir nė neatsisukdamas dumia atgal (kažkodėl tik atgal - į priekį nebėga. Gal taip saugiau jaučiasi - pažįstamas kelias?). Jei nepasivyčiau ir nepagaučiau į glėbį, matyt toli nukeliautų. O pagavus vėl pasaka iš pradžių. Ir taip jis elgiasi viešose vietose (judresnėse galvėse, renginiuose, parduotuvėje - vienu žodžiu, kur yra veiklos ir kur mama trukdo viską ištyrinėti). Taigi, ištraukiau nešynę. Prisirišus veidu į save nešti neišėjo, pyko. Taigi, prisirišau veidu į pasaulį. Taip jau geriau. Įveikėme likusį trečdalį gatvės ir pasiekėme tiltą. Mudu nuėjom patikrinti, ar šalta jūra, sesuo su viešnia tiltu ėjo iki galo. Į jūrą audrius taip pat atsisakė lipti - per šalta. 19 laipsnių, vėjas ir raudona vėliava. Gal ir neblogai, kad nelipo, o tai man irgi visai nesinorėjo maudytis. Tada dar pasivaikščiojom tiltu, kol sugrįžo mūsų bendrakeleivės. Audriui labai patiko stebėti nuo tilto dūžtančias bangas. Aš tuo tarpu laikiau už kelnių, kad nenuliptų žemyn. :)
Kol pasivaikščiojom, žiūriu, jau tik 20 minučių liko iki kol sumokėta už stovėjimą. Reikia greitai suktis. Prisirišau Audrių ant nugaros. Valio! Nepriekaištaudamas išsėdėjo per visą Basanavičiaus gatvę. Iki mašinos nuėjom likus 3 minutėms iki stovėjimo laiko pabaigos. Pratęsiau stovėjimą, Audrius užvalgė, einame toliau pietauti. Papietavom be didesnių incidentų ir važiuojam namo miegot. Po pietų miego planas važiuoti į Šventąją.
Tik atsikėlus pradėjo lyti. Akivaizdu, kad reikia peržiūrėti planus. Čia labai pasitarnavo mano gimtadienio dovana - GPS :) Nuvežė tiesiai į kretingos žiemos sodą. Nuvykom, Audrius, kaip žinodamas iš mašinos pasiėmė kibirėlį ir nešasi. Nu, ką padarysi. :) Kol aš suvaikščiojau į tualetą, Audrius su teta spėjo iš baseiniuko vandens pasisemti ir palaistyti takučius :) tuo pačiu, dar ir su vestuvininkais nusifotografavo. Kitą sykį reiks perspėti sesę, kad pinigų paimtų :) Man ta mintis, kad jis su kibiriuku vandenį samstys nelabai patiko, taigi, didžiąją dalį likusio laiko, praleidau laikydama Audrių už kelnių, kad šis neįkristų į baseiną besiekdamas vandens.
Apvaikščiojom žiemos sodą. Kaip ir tikėjausi, viešniai didelio įspūdžio nepaliko, nes didžioji dalis augalų Brazilijoje auga lauke. Na, bet geriau, nei kiurksoti namie. O kol baseinėlio vandenį tikrinom, ir lietus liovėsi. Taigi, ekskursiją pratęsėm parke. Išėjom lauk. Audrius dar nuo laiptų nenulipęs fontaną pamatė. Žvilgsnis į fontaną, į kibiriuką, vėl į fontaną ir tiesiu taikymu link tikslo. Šiaip taip pavyko susitarti, kad neliptų maudytis (fontanas aplinkui gėlytėm apsodintas, o visiškiems nesusipratėliams dar ir paveiksliukas su perbrauktu žmogeliu ir užrašu "nelipti", pakabintas). Pro fontaną patraukėm link parkelio. Žinoma, šlapios pievos neliko nepatikrintos. Pakeliui radom gulbę. Parodžiau, kad galima sausainiais palesinti. Tai laimė, kad gulbė pasislėpė po tilteliu, kitaip manau sausainių pakelio greitai nebūtų likę.
Dar šiek tiek pavaikščioję parke, parinkę akmenukus, aplankę astronominį kalendorių su saulės laikrodžiu, išsiruošėme atgal į Palangą. Audriui labai patiko stebėti vėjo malūnus. Matyt priminė mūsų turimą vėjo malūnėlį, nes bandė pūsti :)
Grįžus dar kiek pasivaikščiojom link jūros. Einant prie jūros jau galvojau užmigs, bet nespėjo. Taigi, teko paplušėti, kad pasėdėtų nešynėje ir neitų maudytis. Mes visos su batais šį kartą buvom ir į vandenį visai nesinorėjo lipti - vis dar šaltoka. Taip sakant: pataikėm po tokių karščių į patį atšalimą.
Grįžtant taip pat neužmigo. Per mišką einant kažkaip miegelis nesuėmė, o paskui jau reikėjo arkliukus pašnekinti. Išmoko, kad arkliukai sako ne "Būūū", o "Prrr" ("Y-ga-ga" kol kas per daug sudėtingas). Sesuo eidama iš paskos juokėsi, kad aš nedaug patobulėjau nuo vaikystės, kai vis mane užtikdavo su savimi besišnekančią. Tik tiek, kad dabar turiu pasiteisinimą.
Nors ir neužmigo pakeliui, bet grįžus tuoj nuovargis laimėjo ir net 21 valandos nesulaukęs mažasis jau miegojo. Žinoma, toks ankstyvas užmigimas reiškia viena: anksti ir atsikels. Na, bet kadangi kitą dieną jau laukia kelionė pas senelius į kaimą, labai dėl to nenusiminiau - anksčiau bus galima pajudėti.
---------------------------------
Kaip ir tikėjausi, ryte Audriukas atsibudo apie 8 val. Atsikėlėm, apsitvarkėm, pakėlėm pakeleives, papusryčiavom ir į kelionę. Reikėjo užsukti į Klaipėdą apsipirkti. Ir, pagal pirminį planą, po apsipirkimo, Audriui miegant, važiuoti į kaimą.
Iki Klaipėdos akropolio vėl sėkmingai palydėjo gerasis GPS (kuo toliau, tuo labiau jis man patinka). Susirinkom maistą, kol sesuo mokėjo, mudu nukeliavom iki gyvūnėlių parduotuvės. Reikia pasirūpinti žadėtąja dovana pusseserei. Pardavėja patikino, kad žuvytė tokią kelionę atlaikys, taigi įsigijom. Audriukas jau pradeda reikšti pirmuosius nuovargio požymius. Su viešnia susitariam, kad aš išvažiuosiu iš Klaipėdos, o tada pasikeisime: aš eisiu migdyti Audriaus, o ji sės vairuoti. Dar nespėjus išvažiuoti iš miesto, žiūriu, kad panašu, jog mažasis tuoj užmigs. Perspėju seserį, kad labai nekalbintų ir po kelių minučių mašinoje tampa tylu.
Ramiai važiuojam į kaimą!
Kaip visada, tik atvykus į kaimą ir išjungus variklį, akytės prasimerkia, apsidairo aplinkui ir pareiškia "AAU!". Ir net nelaukdamas, kol bus atsegti saugos diržai, ropščiasi lauk. Apeinam visus šuniukus apžiūrėti, užkandam ir vežam dovaną (kol ši dar neišvirė nuo karščio) pusseserei.
Irmutė prašė dviejų žuvyčių, bet paaiškinau, kad labai norėjom jas dvi nupirkti, bet šitos po vieną tik gyvena. O tos, kur buvo galima kelias suleisti, labai mažos. Paaiškinimas atrodo tiko. kol...
Stebina mane suaugusiųjų netaktiškumas. Viena įėjus: "Ką, čia tik viena?!". Kitas: "Ta paveikslėlyje gražesnė". :D Na, bet gal kažko panašaus ir tikėjausi tiesą pasakius, taigi labai dėmesio nekreipiu.
Šiek tiek pabuvę ir papasakoję, kaip reikia žuvytę prižiūrėti, išvykome atgal. Pakeliui dar užsukam į maximą, nusiperkam dar dvejus CLOGS'us - vieni Audriui, kiti viešniai. Beje, viešnios batai 34 dydžio - pasirodo būna suaugusių ir su tokiomis kojomis. (Pastaba nr. 1: pagaliau radau Audriaus dydžio. Pastaba nr. 2: manęs vyras jau prieš kokias 3 naujai nupirktas CLOGS poras klausė, kiek aš jų dar pirksiu. Tai jau matau jo šypsenėlę, kai papasakosiu).
Grįžtam namo. Atsiminiau, kad Audriaus pusseserėms pamiršau atiduoti striukes. Gerai, kad jos buvo vos ne pagrindinė priežastis dėl ko ten važiavau. Na ką: bus proga nuvažiuoti dar kartą :)
Kaime viskas lėčiau: pasivaikščiojimai po lauką aplankant šunukus ir karves. Karves vis bandom eiti paglostyti, tai Audrius vis taktiškai pradeda "atia atia" rodyt vos tik priėjus. Suprask: ai, gal jau užteks.
---------------------------------
Sekančią dieną baisiai lijo. O paskui, negana viso gėrio dar ir elektra dingo. Tai prižadėjau Audriui, kad kai tik nustos, eisim po balas braidyt. Į pavakarę nustojo. Pažadus tęsim :)
Audrius liko maloniai nustebintas, kai įlipo į balą ir niekas iš jos netraukia. Sėkmingai pasibraidėm. Bandė ragauti vandenuko, bet spėjau pagauti į burną keliaujančią rankytę. O tiesiai iš balos gerti irgi nelabai gavosi: tik pamatau, kad lenkiasi, ir pakeliu: žinau jau kuo tai baigiasi.
Iš pradžių: pereina vieną balą ir prašosi ant rankų. Paskui sugalvojau, kad galim pažaisti gaudynių. Nė nepajutau, kaip namo parėjom. Nusiprausėm ir miegot. Užmigo 20:30. Neįprastai anksti vasaros laikotarpiui. Kągi: ryt ankstyvas ir rytas nusimato.
---------------------------------
Kaip ir tikėjausi, atsibudo baisiai anksti (7:30). Šiandienos planas tik grįžti į Vilnių. Kol mes ruošiamės, su močiute apeina visus šuniukus, karvytes, gėlytes. Kad močiutė per daug neužsibūtų vienoje vietoje, visiems vis "atia" parodo ir eina toliau. Gėlytę nuskynęs atneša visoms pauostyti. Iš pradžių man, paskui sesei, paskui ir viešniai. Kadangi su viešnia susišnekėti sunku, jai atiduoda. O po poros minučių grįžęs atsiima (suprask: pasidžiaugei jau).
Viešnia pasiruošusi vairuoti, bet pavyksta įkalbėti, kad aš išvažiuosiu į autostradą. Nei 10 km. nenuvažiavus Audrius jau beveik miega. Prieš autostradą reiks sustoti degalinėje. Baisu, kad neatsibustų. Sesuo bando užiminėti, bet šie bandymai sutinkami gan griežtu mykimu (netrukdykite prašau), taigi pasiduodam. Na, bet sėkmingai užsipylėme kuro, suvalgėme ledų ir pajudėjome link Vilniaus. Tik atvažiavus prie sesės namų, Audriukas atsibudo. Taigi, atsisveikinom ir namo.
O namie - seniai matyti žaislai. Reikalinga inventorizacija. Maloniai nustebina: su žaislais vienas pražaidžia kokia 20 minučių. :)
Pabandysiu aprašyti įspūdžius.
Kadangi sesė neturi teisių ir vairuoju aš, paprastai, kai važiuojame į kaimą, stengiuosi ištaikyti ant Audriaus pietų miego. Kelionėje atsibosta ir nuo kokių elektrėnų paprastai prasideda zurgimas. Kurio pasekmė ta, kad stojame kas 20 km ir bandau maitindama užmigdyti. Šįkart neišėjo ištaikyti, kad Audriukas miegotų, taigi, labai džiaugiausi tuo, kad viešnia galėjo vairuoti.
Kaip ir įprastai, Audrius maždaug iki Elektrėnų sėdėjo savo kėdutėje ir džiaugėsi programa (sausainiai, knygutės, kamuoliukai ir pan.). Po to programa išsikraustė iš kėdutės ir kurį laiką pažaidėme ant sėdynės ir ant žemės. Deja, bet, tausodama savo, keleivių ir vaiko nervus, ilgesnėse kelionėse, kai kas nors sėdi šalia, leidžiu išlipti iš saugos kėdutės. Negerai, bet kitaip sunkiai gaunasi. Galiausiai, už Kauno persikraustėme į valgymo poziciją. Už Raseinių pagaliau užmigo ir galėjau persėsti prie vairo.
Likusi kelionės į Palangą dalis praėjo gan gerai. Audrius Atsibudo po valandžiukės, jau pravažiavus Klaipėdą ir pasukus link Palangos. Kadangi viešnia sėdėjo gale ir stoti nenorėjau, tai iki palangos auklės pareigos atiteko viešniai. Audrius su svetimais žmonėmis paprastai bendrauja noriai, kol jie prisilaiko tam tikro atstumo ir kol jaučiasi saugiai pas mane ant rankų. Taigi, viešniai teko gan sunki dalia. Bet sėkmingai nuvažiavome iki degalinės Palangoje užsipilti benzino ir pasinaudoti tualetu. Po to, sesuo pasikeitė vietomis su viešnia ir likę keli kilometrai neprailgo.
Atvykome į promočiutės namus, įsikūrėme. Audrius vis reikalauja "bu-u-ū?" iš druskinės. Druskinės indelis kiek panašus į mūsų burbulinę. Tai, kad sesuo davė paragauti, kad ten druska, nesuveikia. Gerai, kad rankinuke kaip tyčia viena burbulinė užsilikus. :) Kadangi išsimiegojo pakeliui, nežinojau, kaip gausis su nakties miegu. Taigi, išsiruošėme dar pasivaikščioti prie jūros. Pastaruoju metu pasivaikščiojimai paprastai vyksta taip, kad jei norim galų gale pasiekti tikslą, turiu nešti besistengiantį pabėgti Audrių ant rankų. Tai nėra pats lengviausias uždavinys. Ir ramių 13 kg (neįskaitant drabužių) panešti nėra lengva, o ką jau kalbėti, kai visi tie 13 kg bando pasprukti. O jei pavyksta pasprukti, tai paprastai eina tikrai ne į tą pusę, į kurią reikia. Vis pavydžiai žiūriu į tas mamytes, kurios vos pradėjusius vaikščioti pyplius vedasi už rankyčių ir jie nė kiek nesispyriodami eina ten, kur veda mama. Man čia kažkokia mistika, kaip taip galima, todėl ištraukiau jau senokai naudotą nešynę. Pasitvirtino. Iki jūros nuėjom ramiai.
Pamačius jūrą pasigirdo nuostabos ir džiaugsmo juokas. Suprask: nebloga bala :) Išsiprašė pabraidyti, bet pamatęs, kad vanduo šaltas toli nebrido. Iš tikrųjų, buvo gan šalta, taigi ilgai nevaikščiojusios grįžom namo ir įsitaisėm miegoti.
Mano nuostabai, Audriukas nesispyriodamas užmigo.
---------------------------------
Kitą rytą po pusryčių numatyta programa nuvykti į Palangą. Dėl viso pikto, pasiėmiau nešynę. Ne be reikalo. Mašiną pasistatėme prie fontano, prie maximos. Kol veiksmo nedaug, iki Basanavičiaus gatvės nuėjom gan ramiai. Trečdalį Basanavičiaus gatvės Audrius praėjo ant kelių lodamas ir rinkdamas akmenukus, kitą trečdalį su sese paėmusios už rankų nešėm. To, ką nešiau ant rankų, neskaičiuoju, nes tik paleistas praktiškai tiek pat nubėgdavo atgal. :) Gerai atrodo, kaip nuo manęs bėga. Rankas paprastai priglaudžia prie krūtinės, kad nenutverčiau ir nė neatsisukdamas dumia atgal (kažkodėl tik atgal - į priekį nebėga. Gal taip saugiau jaučiasi - pažįstamas kelias?). Jei nepasivyčiau ir nepagaučiau į glėbį, matyt toli nukeliautų. O pagavus vėl pasaka iš pradžių. Ir taip jis elgiasi viešose vietose (judresnėse galvėse, renginiuose, parduotuvėje - vienu žodžiu, kur yra veiklos ir kur mama trukdo viską ištyrinėti). Taigi, ištraukiau nešynę. Prisirišus veidu į save nešti neišėjo, pyko. Taigi, prisirišau veidu į pasaulį. Taip jau geriau. Įveikėme likusį trečdalį gatvės ir pasiekėme tiltą. Mudu nuėjom patikrinti, ar šalta jūra, sesuo su viešnia tiltu ėjo iki galo. Į jūrą audrius taip pat atsisakė lipti - per šalta. 19 laipsnių, vėjas ir raudona vėliava. Gal ir neblogai, kad nelipo, o tai man irgi visai nesinorėjo maudytis. Tada dar pasivaikščiojom tiltu, kol sugrįžo mūsų bendrakeleivės. Audriui labai patiko stebėti nuo tilto dūžtančias bangas. Aš tuo tarpu laikiau už kelnių, kad nenuliptų žemyn. :)
Kol pasivaikščiojom, žiūriu, jau tik 20 minučių liko iki kol sumokėta už stovėjimą. Reikia greitai suktis. Prisirišau Audrių ant nugaros. Valio! Nepriekaištaudamas išsėdėjo per visą Basanavičiaus gatvę. Iki mašinos nuėjom likus 3 minutėms iki stovėjimo laiko pabaigos. Pratęsiau stovėjimą, Audrius užvalgė, einame toliau pietauti. Papietavom be didesnių incidentų ir važiuojam namo miegot. Po pietų miego planas važiuoti į Šventąją.
Tik atsikėlus pradėjo lyti. Akivaizdu, kad reikia peržiūrėti planus. Čia labai pasitarnavo mano gimtadienio dovana - GPS :) Nuvežė tiesiai į kretingos žiemos sodą. Nuvykom, Audrius, kaip žinodamas iš mašinos pasiėmė kibirėlį ir nešasi. Nu, ką padarysi. :) Kol aš suvaikščiojau į tualetą, Audrius su teta spėjo iš baseiniuko vandens pasisemti ir palaistyti takučius :) tuo pačiu, dar ir su vestuvininkais nusifotografavo. Kitą sykį reiks perspėti sesę, kad pinigų paimtų :) Man ta mintis, kad jis su kibiriuku vandenį samstys nelabai patiko, taigi, didžiąją dalį likusio laiko, praleidau laikydama Audrių už kelnių, kad šis neįkristų į baseiną besiekdamas vandens.
Apvaikščiojom žiemos sodą. Kaip ir tikėjausi, viešniai didelio įspūdžio nepaliko, nes didžioji dalis augalų Brazilijoje auga lauke. Na, bet geriau, nei kiurksoti namie. O kol baseinėlio vandenį tikrinom, ir lietus liovėsi. Taigi, ekskursiją pratęsėm parke. Išėjom lauk. Audrius dar nuo laiptų nenulipęs fontaną pamatė. Žvilgsnis į fontaną, į kibiriuką, vėl į fontaną ir tiesiu taikymu link tikslo. Šiaip taip pavyko susitarti, kad neliptų maudytis (fontanas aplinkui gėlytėm apsodintas, o visiškiems nesusipratėliams dar ir paveiksliukas su perbrauktu žmogeliu ir užrašu "nelipti", pakabintas). Pro fontaną patraukėm link parkelio. Žinoma, šlapios pievos neliko nepatikrintos. Pakeliui radom gulbę. Parodžiau, kad galima sausainiais palesinti. Tai laimė, kad gulbė pasislėpė po tilteliu, kitaip manau sausainių pakelio greitai nebūtų likę.
Dar šiek tiek pavaikščioję parke, parinkę akmenukus, aplankę astronominį kalendorių su saulės laikrodžiu, išsiruošėme atgal į Palangą. Audriui labai patiko stebėti vėjo malūnus. Matyt priminė mūsų turimą vėjo malūnėlį, nes bandė pūsti :)
Grįžus dar kiek pasivaikščiojom link jūros. Einant prie jūros jau galvojau užmigs, bet nespėjo. Taigi, teko paplušėti, kad pasėdėtų nešynėje ir neitų maudytis. Mes visos su batais šį kartą buvom ir į vandenį visai nesinorėjo lipti - vis dar šaltoka. Taip sakant: pataikėm po tokių karščių į patį atšalimą.
Grįžtant taip pat neužmigo. Per mišką einant kažkaip miegelis nesuėmė, o paskui jau reikėjo arkliukus pašnekinti. Išmoko, kad arkliukai sako ne "Būūū", o "Prrr" ("Y-ga-ga" kol kas per daug sudėtingas). Sesuo eidama iš paskos juokėsi, kad aš nedaug patobulėjau nuo vaikystės, kai vis mane užtikdavo su savimi besišnekančią. Tik tiek, kad dabar turiu pasiteisinimą.
Nors ir neužmigo pakeliui, bet grįžus tuoj nuovargis laimėjo ir net 21 valandos nesulaukęs mažasis jau miegojo. Žinoma, toks ankstyvas užmigimas reiškia viena: anksti ir atsikels. Na, bet kadangi kitą dieną jau laukia kelionė pas senelius į kaimą, labai dėl to nenusiminiau - anksčiau bus galima pajudėti.
---------------------------------
Kaip ir tikėjausi, ryte Audriukas atsibudo apie 8 val. Atsikėlėm, apsitvarkėm, pakėlėm pakeleives, papusryčiavom ir į kelionę. Reikėjo užsukti į Klaipėdą apsipirkti. Ir, pagal pirminį planą, po apsipirkimo, Audriui miegant, važiuoti į kaimą.
Iki Klaipėdos akropolio vėl sėkmingai palydėjo gerasis GPS (kuo toliau, tuo labiau jis man patinka). Susirinkom maistą, kol sesuo mokėjo, mudu nukeliavom iki gyvūnėlių parduotuvės. Reikia pasirūpinti žadėtąja dovana pusseserei. Pardavėja patikino, kad žuvytė tokią kelionę atlaikys, taigi įsigijom. Audriukas jau pradeda reikšti pirmuosius nuovargio požymius. Su viešnia susitariam, kad aš išvažiuosiu iš Klaipėdos, o tada pasikeisime: aš eisiu migdyti Audriaus, o ji sės vairuoti. Dar nespėjus išvažiuoti iš miesto, žiūriu, kad panašu, jog mažasis tuoj užmigs. Perspėju seserį, kad labai nekalbintų ir po kelių minučių mašinoje tampa tylu.
Ramiai važiuojam į kaimą!
Kaip visada, tik atvykus į kaimą ir išjungus variklį, akytės prasimerkia, apsidairo aplinkui ir pareiškia "AAU!". Ir net nelaukdamas, kol bus atsegti saugos diržai, ropščiasi lauk. Apeinam visus šuniukus apžiūrėti, užkandam ir vežam dovaną (kol ši dar neišvirė nuo karščio) pusseserei.
Irmutė prašė dviejų žuvyčių, bet paaiškinau, kad labai norėjom jas dvi nupirkti, bet šitos po vieną tik gyvena. O tos, kur buvo galima kelias suleisti, labai mažos. Paaiškinimas atrodo tiko. kol...
Stebina mane suaugusiųjų netaktiškumas. Viena įėjus: "Ką, čia tik viena?!". Kitas: "Ta paveikslėlyje gražesnė". :D Na, bet gal kažko panašaus ir tikėjausi tiesą pasakius, taigi labai dėmesio nekreipiu.
Šiek tiek pabuvę ir papasakoję, kaip reikia žuvytę prižiūrėti, išvykome atgal. Pakeliui dar užsukam į maximą, nusiperkam dar dvejus CLOGS'us - vieni Audriui, kiti viešniai. Beje, viešnios batai 34 dydžio - pasirodo būna suaugusių ir su tokiomis kojomis. (Pastaba nr. 1: pagaliau radau Audriaus dydžio. Pastaba nr. 2: manęs vyras jau prieš kokias 3 naujai nupirktas CLOGS poras klausė, kiek aš jų dar pirksiu. Tai jau matau jo šypsenėlę, kai papasakosiu).
Grįžtam namo. Atsiminiau, kad Audriaus pusseserėms pamiršau atiduoti striukes. Gerai, kad jos buvo vos ne pagrindinė priežastis dėl ko ten važiavau. Na ką: bus proga nuvažiuoti dar kartą :)
Kaime viskas lėčiau: pasivaikščiojimai po lauką aplankant šunukus ir karves. Karves vis bandom eiti paglostyti, tai Audrius vis taktiškai pradeda "atia atia" rodyt vos tik priėjus. Suprask: ai, gal jau užteks.
---------------------------------
Sekančią dieną baisiai lijo. O paskui, negana viso gėrio dar ir elektra dingo. Tai prižadėjau Audriui, kad kai tik nustos, eisim po balas braidyt. Į pavakarę nustojo. Pažadus tęsim :)
Audrius liko maloniai nustebintas, kai įlipo į balą ir niekas iš jos netraukia. Sėkmingai pasibraidėm. Bandė ragauti vandenuko, bet spėjau pagauti į burną keliaujančią rankytę. O tiesiai iš balos gerti irgi nelabai gavosi: tik pamatau, kad lenkiasi, ir pakeliu: žinau jau kuo tai baigiasi.
Iš pradžių: pereina vieną balą ir prašosi ant rankų. Paskui sugalvojau, kad galim pažaisti gaudynių. Nė nepajutau, kaip namo parėjom. Nusiprausėm ir miegot. Užmigo 20:30. Neįprastai anksti vasaros laikotarpiui. Kągi: ryt ankstyvas ir rytas nusimato.
---------------------------------
Kaip ir tikėjausi, atsibudo baisiai anksti (7:30). Šiandienos planas tik grįžti į Vilnių. Kol mes ruošiamės, su močiute apeina visus šuniukus, karvytes, gėlytes. Kad močiutė per daug neužsibūtų vienoje vietoje, visiems vis "atia" parodo ir eina toliau. Gėlytę nuskynęs atneša visoms pauostyti. Iš pradžių man, paskui sesei, paskui ir viešniai. Kadangi su viešnia susišnekėti sunku, jai atiduoda. O po poros minučių grįžęs atsiima (suprask: pasidžiaugei jau).
Viešnia pasiruošusi vairuoti, bet pavyksta įkalbėti, kad aš išvažiuosiu į autostradą. Nei 10 km. nenuvažiavus Audrius jau beveik miega. Prieš autostradą reiks sustoti degalinėje. Baisu, kad neatsibustų. Sesuo bando užiminėti, bet šie bandymai sutinkami gan griežtu mykimu (netrukdykite prašau), taigi pasiduodam. Na, bet sėkmingai užsipylėme kuro, suvalgėme ledų ir pajudėjome link Vilniaus. Tik atvažiavus prie sesės namų, Audriukas atsibudo. Taigi, atsisveikinom ir namo.
O namie - seniai matyti žaislai. Reikalinga inventorizacija. Maloniai nustebina: su žaislais vienas pražaidžia kokia 20 minučių. :)
Žodynas
Be to, kad kartoja žodžius paprašytas, Audriukas turi savo žodyną. Pabandysiu aprašyti:
- "Ten". Naudojamas su pirštukų kombinacija rodo kryptį, kur reikia nunešti Audrių.
- "Nea". Anksčiau neiginiams naudodavo galvos purtymą į šonus ir mykimą "Mnmm". Dabar jau po truputį pradeda atsakinėdamas į klausimus naudoti žodžius. Pavyzdžiui:
-Nori obuolio?
-Nea
-Nori gerti?
-Nea
-O ko nori?
-Nea - "Opa". Paimti ant rankų. Paprastai naudojamas variantas, išreiškiantis, kad tikrai nori ant rankų: užbėga priešais, ištiesia rankytes ir susako: "Opa opa opa opa opa".
- "Dij". Atidaryti, paduoti, įpilti, uždaryti, numauti (batus), atsegti (sagą).
- "A-ja-jai". Sakoma, kai nori pasidžiaugti savimi. Pavyzdžiui, užsimauna mano apyrankę ant kojos ir pastebi, kad gražu: "A-ja-jai". Dar šitaip pagiria, kai paklausiu, ar gražiai apsirengusi :)
- "Tei". Taip. Paprastai kai paklausiu ir nežino arba netinka "Nea", nieko nesako. Šiandien paklausiau, ar pridarė į kelnytes. Žiūriu, šelmiškai žiūri ir nieko nesako. Paprašiau, kad pakartotų "taip" ir tada dar paklausiau. Atsakė. :)
- AAAA! (šaukiama kaip įmanoma garsiau). Begemotas. Parodžiau knygelėje paveiksliuką, kur begemotas išsižiojęs ir pasakiau, kad sako "aa".
- Būūū. Sako karvės, arkliai, siuvimo mašina ir dar kai kurie gyvūnai, kurių iki šiol Audrius nepažinojo. Pavyzdžiui, šiandien per televizorių matė antis. Jos irgi iš pradžių sakė "Būū". Kai pasakiau, kad antys sako "kre", jos buvo pradėjusios kažkaip kitaip kalbėti, bet paskui vėl pasidarė "būū".
- "Prrr". Po šio savaitgalio taip pradėjo šnekėti arkliai. Kadangi "Prr" gaunasi negarsiai, norint atkreipti dėmesį, jie dar sako ir "Būū"
- "Uhu uhu uhu". Nežinau, kaip tiksliai parašyti, tą jo skleidžiamą kalbą, bet taip daro beždžionė.
- "Pupa". Pupa, žirnis ar bet koks kitas grūdas, kuris yra vitaminų dėžutėje. Kažkada padariau iš vitaminų dėžutės barškutį. Kažkada paprašyta parodžiau, kas yra viduje. Ten buvo pupos. Dabar praktiškai kiekvieną dieną atsineša tą dėžutę, paprašo, kad išimčiau pupą. Paskui paprastai jas randu apvalgytas arba ant žemės, arba pampersuose :)
- "Puupa". Popa. Knygutėje yra apsakymas apie išdykusią beždžionėlę, kuri bedūkdama nukrito nuo šakos ir užsigavo. Vakar girdžiu tokį gailų "puupa, puupa", nesureagavau iš karto, tada išgirdau priekaištą, kad nereaguoju: "Mmmm". Atsisuku, žiūriu atneša man knygutę (ta knygutė tokia nemaža, užversta gaunasi kiek didesnio nei A4 formato, taip, kad atverstą nešti reikia su dviem rankom), paėmiau, rodo į paveiksliuką ir sako: "Puupa".
- "Dyy". Didelis. Sakoma iškėlus rankas į viršų.
- "Tatu tatu". Katu katu katutes. Sakoma plojant katučių. Jei pritariama sakant eilėraštį ir plojant, po "tatu tatu" ir kelių papildomų suplojimų seka rankų pakėlimas į viršų iš džiaugsmingas "Dyy".
- "Tepaai". Papai. Paprastai sakoma, kai nori valgyt ir palydima ne itin švelniais smūgiais man per krūtinę. Jei smūgius pavyksta nugesinti, aplinkiniai paprastai pagalvoja, kad čia "tepu tepu" ir aš būnu gan lengvai išsusukusi nuo aiškinimo, kad dar maitinu :D
- "Tepu". Nedaug skiriasi nuo "tepai" ir kartais būna sumaišoma, bet reiškia "eiti".
- "Dia". Dar. Pasigirsta dūkstant, dažnai net nepabaigus dūkti.
- "Te te". Atia atia.
- "BAA!". Balionas arba "va" - suradus ką nors
Susikalbėjimo perliukai
Jau kuris laikas audrius supranta, kas jam sakoma. Pradėjo sakyčiau nuo kokio balandžio mėnesio pradžios, kai išmoko paprašytas parodyti liežuvį (ir paprastą, ir "susuktą" - šitą sugebėjimą tikrai paveldėjo iš manęs ir vis stebina tėtį ir tėčio tėvus), ir atkišdavo pirštuką paklaustas, kiek jam metų. (čia mano darbo iš neturėjimo ka veikti ir ribotos fantazijos (nusižiūrėjau nuo draugės) vaisius).
Taip pat, jau senokai Audriukas reaguoja į mano pastebėjimą "atsargiai". Paprastai liaujasi daryti tai, ką daręs, arba bent jau daro lėčiau ir iš tikro atsargiau.
Liepos pradžioje Audrius pradėjo jau rimtai suprasti, ir vykdyti kai kuriuos paliepimus.
Likau maloniai nustebinta, kai sugalvojau "nukalbinti" Audriuką, kad jis nesiprašytų pas mane į vonią kai maudausi. Paprašiau atnešti iš virtuvės mėlyną rankšluostį, kurį per neapdairumą buvau palikusi ant kėdės. Šita mano sugalvota veikla Audrius neilgai užsiėmė: tiesiu taikymu nuėjo prie kėdės, paėmė rankšluostį ir atnešė man. O aš tada jau turėjau baigti maudytis ir jį būtinai paimti. Nes paprašymas "padėk ant žemės, nemesk į vonią" jau nebesuveikė.
Kitą dieną, į vonią atsitempė knygutę. Paaiškinau, kad užsiėmusi, kad vonioje knygutė gali sušlapti ir pasiūliau nunešti į svetainę padėti. Nunešė iki virtuvės, parodydamas pirštuku perklausė "ten?". Kai pasakiau, kad ten, nunešė ir tvarkingai padėjo į lentyną.
Taip pat, jau senokai Audriukas reaguoja į mano pastebėjimą "atsargiai". Paprastai liaujasi daryti tai, ką daręs, arba bent jau daro lėčiau ir iš tikro atsargiau.
Liepos pradžioje Audrius pradėjo jau rimtai suprasti, ir vykdyti kai kuriuos paliepimus.
Likau maloniai nustebinta, kai sugalvojau "nukalbinti" Audriuką, kad jis nesiprašytų pas mane į vonią kai maudausi. Paprašiau atnešti iš virtuvės mėlyną rankšluostį, kurį per neapdairumą buvau palikusi ant kėdės. Šita mano sugalvota veikla Audrius neilgai užsiėmė: tiesiu taikymu nuėjo prie kėdės, paėmė rankšluostį ir atnešė man. O aš tada jau turėjau baigti maudytis ir jį būtinai paimti. Nes paprašymas "padėk ant žemės, nemesk į vonią" jau nebesuveikė.
Kitą dieną, į vonią atsitempė knygutę. Paaiškinau, kad užsiėmusi, kad vonioje knygutė gali sušlapti ir pasiūliau nunešti į svetainę padėti. Nunešė iki virtuvės, parodydamas pirštuku perklausė "ten?". Kai pasakiau, kad ten, nunešė ir tvarkingai padėjo į lentyną.
Štai ir mes!
Benaršydama interneto platybėse aptikau keletą šaunių blogų, kur mamytės ir tėveliai fiksuoja savo atžalėlių pasiekimus. Ką galiu pasakyti: susižavėjau. Todėl ilgai nelaukdama užvedu skyrelį ir savo atžalėlei. Daug žavių akimirkų, matyt, jau būsiu pamiršusi ir neaprašiusi, dalį dar pabandysiu prisiminti ir užrašyti, o būsimų tikiuosi nepamiršti ir pasidalinti.
Taigi: štai ir mes!
Audriukas šiandien jau visas vyrukas. Po devyniolikos dienų jau bus pusantrų metų. Per tą laiką jau daug ką nuveikė ir pasiekė. Vis dar norisi rašyti "nuveikėm ir pasiekėm", bet panašu, kad jau reikia pratintis, kad kuo toliau, tuo labiau mažasis tampa savarankišku. Gali būti, kad prie šito priprasti šiek tiek užtruks, bet stengsimės. Kaip anyta kažkada sakė: kuo toliau, tuo mažesnis atrodys :)
Liepos 25 dieną audrius pradėjo sakyti "mama" (geriausia gimtadienio dovana man :) ). Ir panašu, kad tai nebereiškia "niam niam", kaip anksčiau reikdavo suprasti jo pareiškimą "mamam".
Jau kokia pora savaičių pradėjo kartoti tai, ką pasakai. Ypač, jei paprašai pasakyti. Labai patinka žodis "sulčių". Tiesa, jis jam kol kas gaunasi labiau panašus į "tiul-tšiiu", bet pats labai džiaugiasi, kai gaunasi pasakyti.
Labai mėgsta suorganizuoti, kad viskas vyktų pagal jo numatytą scenarijų (tvarką). Pavyzdžiui, užvakar burbulų pūtimas turėjo atrodyti taip: mama ir tėtis sėdi ant kilimo, mama laiko burbulų skystį, tėtis pučia. Audrius tuo tarpu sėdi ant sofos ir bando su liežuviu pagauti burbulus (užsimiršęs laikas nuo laiko paragauja ne tik jau išpūstų burbulų, bet ir paties burbulų skysčio). Na, bet nepaisant to, kad skystis neskanus, burbulai vis dar patinka. Vis prisiminęs paprašo: "bu-bu-ūū?". Kad čia prašoma burbulų iš pradžių tik iš klausiamosios intonacijos suprasti pavykdavo.
Dar vienas iš organizavimo perliukų būna, kai nuvykstame pas senelius Vilniuje. Dar neišlipęs iš mašinos paprašo močiutės raktų. Kartais močiutei pavyksta susitarti, kad pirma pasisveikindamas pabučiuotų, bet ne visada. Gavęs raktus, patikrina visas duris (gal jau kartais atsirakina). Na, o tolesnė programa priklauso jau nuo dalyvaujančių ir aplinkybių. Senelis parodė, kaip moka su žolės lapu švilpti (rodžiau ir aš, bet šiuo atveju nebuvau pripažinta, kaip tinkanti į grojančius). Audrius jau žino, kokį lapą reikia nuskinti ir paduoti seneliui. Tada parodo piršteliu, supasakoja kažką (mano irterpretacija: seneli, gal galėtum pagroti), pats atsisėda ant laiptuko, susideda rankytes ir klausosi. Šita veikla greit pabosta, tada galima ką nors naujo sugalvoti. Pavyzdžiui, pažiūrėti, ar kaimynų šuo nemiega. Kodinis pavadinimas "AAU!" ir bėgam prie tvoros. Deja, dažniausiai šuns nesimato. Tokiu atveju, skėsteli rankytėmis, konstatuoja faktą "nėėėj", ir eina ieškoti kitos veiklos. Dar vienas iš užsifiksavusių užsiėmimų: piešimas kreidelėmis kieme. Vieną kartą parodėme kieme, kaip piešti. Kitą kartą taip pat išėmiau kreideles iš mašinos, ir čia pat prie mašinos piešiu. Netiko: padavė seneliui kreidelę ir, piršteliu nurodydamas kryptį, papasakojo, kur piešti. Pats eidamas iš priekio, nuvedė į tą vieną kur piešėme pirmą kartą (gi turi tvarka būti).
Kalbant apie tvarką. Tėtis parduotuvėse išmokė, kad, iš lentynų išverstus saldainius, knygutes ir visokį kitokį gėrį, reikia sudėti atgal (aš tuo tarpu, kol vyrai užsiėmę parduotuvės "inventorizacija", spėju pirkinius surasti ir sukrauti į vežimėlį, be grėsmės, kad pirkiniai "išlips" lauk). Taigi, dabar Audrius, išgirdęs, kad reiks padėti atgal, ir namuose kartais atsisako minties iškraustyti stalčius. Aišku, jam ir taip ne per dažniausiai kildavo noras juos kraustyti. tik pradėjęs ropoti peržiūrėjo keletą kartų ir viskas. Taigi, apsiėjome be visokių gudrių apsaugų. Iš priemonių, kurios buvo pritaikytos galėčiau paminėti:
Taigi: štai ir mes!
Audriukas šiandien jau visas vyrukas. Po devyniolikos dienų jau bus pusantrų metų. Per tą laiką jau daug ką nuveikė ir pasiekė. Vis dar norisi rašyti "nuveikėm ir pasiekėm", bet panašu, kad jau reikia pratintis, kad kuo toliau, tuo labiau mažasis tampa savarankišku. Gali būti, kad prie šito priprasti šiek tiek užtruks, bet stengsimės. Kaip anyta kažkada sakė: kuo toliau, tuo mažesnis atrodys :)
Liepos 25 dieną audrius pradėjo sakyti "mama" (geriausia gimtadienio dovana man :) ). Ir panašu, kad tai nebereiškia "niam niam", kaip anksčiau reikdavo suprasti jo pareiškimą "mamam".
Jau kokia pora savaičių pradėjo kartoti tai, ką pasakai. Ypač, jei paprašai pasakyti. Labai patinka žodis "sulčių". Tiesa, jis jam kol kas gaunasi labiau panašus į "tiul-tšiiu", bet pats labai džiaugiasi, kai gaunasi pasakyti.
Labai mėgsta suorganizuoti, kad viskas vyktų pagal jo numatytą scenarijų (tvarką). Pavyzdžiui, užvakar burbulų pūtimas turėjo atrodyti taip: mama ir tėtis sėdi ant kilimo, mama laiko burbulų skystį, tėtis pučia. Audrius tuo tarpu sėdi ant sofos ir bando su liežuviu pagauti burbulus (užsimiršęs laikas nuo laiko paragauja ne tik jau išpūstų burbulų, bet ir paties burbulų skysčio). Na, bet nepaisant to, kad skystis neskanus, burbulai vis dar patinka. Vis prisiminęs paprašo: "bu-bu-ūū?". Kad čia prašoma burbulų iš pradžių tik iš klausiamosios intonacijos suprasti pavykdavo.
Dar vienas iš organizavimo perliukų būna, kai nuvykstame pas senelius Vilniuje. Dar neišlipęs iš mašinos paprašo močiutės raktų. Kartais močiutei pavyksta susitarti, kad pirma pasisveikindamas pabučiuotų, bet ne visada. Gavęs raktus, patikrina visas duris (gal jau kartais atsirakina). Na, o tolesnė programa priklauso jau nuo dalyvaujančių ir aplinkybių. Senelis parodė, kaip moka su žolės lapu švilpti (rodžiau ir aš, bet šiuo atveju nebuvau pripažinta, kaip tinkanti į grojančius). Audrius jau žino, kokį lapą reikia nuskinti ir paduoti seneliui. Tada parodo piršteliu, supasakoja kažką (mano irterpretacija: seneli, gal galėtum pagroti), pats atsisėda ant laiptuko, susideda rankytes ir klausosi. Šita veikla greit pabosta, tada galima ką nors naujo sugalvoti. Pavyzdžiui, pažiūrėti, ar kaimynų šuo nemiega. Kodinis pavadinimas "AAU!" ir bėgam prie tvoros. Deja, dažniausiai šuns nesimato. Tokiu atveju, skėsteli rankytėmis, konstatuoja faktą "nėėėj", ir eina ieškoti kitos veiklos. Dar vienas iš užsifiksavusių užsiėmimų: piešimas kreidelėmis kieme. Vieną kartą parodėme kieme, kaip piešti. Kitą kartą taip pat išėmiau kreideles iš mašinos, ir čia pat prie mašinos piešiu. Netiko: padavė seneliui kreidelę ir, piršteliu nurodydamas kryptį, papasakojo, kur piešti. Pats eidamas iš priekio, nuvedė į tą vieną kur piešėme pirmą kartą (gi turi tvarka būti).
Kalbant apie tvarką. Tėtis parduotuvėse išmokė, kad, iš lentynų išverstus saldainius, knygutes ir visokį kitokį gėrį, reikia sudėti atgal (aš tuo tarpu, kol vyrai užsiėmę parduotuvės "inventorizacija", spėju pirkinius surasti ir sukrauti į vežimėlį, be grėsmės, kad pirkiniai "išlips" lauk). Taigi, dabar Audrius, išgirdęs, kad reiks padėti atgal, ir namuose kartais atsisako minties iškraustyti stalčius. Aišku, jam ir taip ne per dažniausiai kildavo noras juos kraustyti. tik pradėjęs ropoti peržiūrėjo keletą kartų ir viskas. Taigi, apsiėjome be visokių gudrių apsaugų. Iš priemonių, kurios buvo pritaikytos galėčiau paminėti:
- nusuktos rankenėlės nuo virtuvės spintelės su dūžtančiais dangčiais ir nuo šiukšlinės
- vonios spintelės rankenėlės surištos gumute (kažkada išsiėmus skalbimo miltelius pamiršau gumutę uždėti atgal, tai Audrius labai intensyviai bandė sutvarkyti, kaip turi būti)
- gėlės sukeltos ant palangių
- mikrobanginė užlipo ant virtuvės darbastalio (planuodami baldus galvojom, kad su mikrobangine vaikai niekuo negali sau pakenkti, bet paskui prisiskaitėm apie žalingą mikrobanginių poveikį, taigi nusprendėm neleisti žiūrėti, kaip šyla maistas)
- kai pradėjo pasiekti įrankių stalčių, dėl šventos ramybės, įrankiai išsikraustė ant mikrobanginės.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)