Taigi: štai ir mes!
Audriukas šiandien jau visas vyrukas. Po devyniolikos dienų jau bus pusantrų metų. Per tą laiką jau daug ką nuveikė ir pasiekė. Vis dar norisi rašyti "nuveikėm ir pasiekėm", bet panašu, kad jau reikia pratintis, kad kuo toliau, tuo labiau mažasis tampa savarankišku. Gali būti, kad prie šito priprasti šiek tiek užtruks, bet stengsimės. Kaip anyta kažkada sakė: kuo toliau, tuo mažesnis atrodys :)
Liepos 25 dieną audrius pradėjo sakyti "mama" (geriausia gimtadienio dovana man :) ). Ir panašu, kad tai nebereiškia "niam niam", kaip anksčiau reikdavo suprasti jo pareiškimą "mamam".
Jau kokia pora savaičių pradėjo kartoti tai, ką pasakai. Ypač, jei paprašai pasakyti. Labai patinka žodis "sulčių". Tiesa, jis jam kol kas gaunasi labiau panašus į "tiul-tšiiu", bet pats labai džiaugiasi, kai gaunasi pasakyti.
Labai mėgsta suorganizuoti, kad viskas vyktų pagal jo numatytą scenarijų (tvarką). Pavyzdžiui, užvakar burbulų pūtimas turėjo atrodyti taip: mama ir tėtis sėdi ant kilimo, mama laiko burbulų skystį, tėtis pučia. Audrius tuo tarpu sėdi ant sofos ir bando su liežuviu pagauti burbulus (užsimiršęs laikas nuo laiko paragauja ne tik jau išpūstų burbulų, bet ir paties burbulų skysčio). Na, bet nepaisant to, kad skystis neskanus, burbulai vis dar patinka. Vis prisiminęs paprašo: "bu-bu-ūū?". Kad čia prašoma burbulų iš pradžių tik iš klausiamosios intonacijos suprasti pavykdavo.
Dar vienas iš organizavimo perliukų būna, kai nuvykstame pas senelius Vilniuje. Dar neišlipęs iš mašinos paprašo močiutės raktų. Kartais močiutei pavyksta susitarti, kad pirma pasisveikindamas pabučiuotų, bet ne visada. Gavęs raktus, patikrina visas duris (gal jau kartais atsirakina). Na, o tolesnė programa priklauso jau nuo dalyvaujančių ir aplinkybių. Senelis parodė, kaip moka su žolės lapu švilpti (rodžiau ir aš, bet šiuo atveju nebuvau pripažinta, kaip tinkanti į grojančius). Audrius jau žino, kokį lapą reikia nuskinti ir paduoti seneliui. Tada parodo piršteliu, supasakoja kažką (mano irterpretacija: seneli, gal galėtum pagroti), pats atsisėda ant laiptuko, susideda rankytes ir klausosi. Šita veikla greit pabosta, tada galima ką nors naujo sugalvoti. Pavyzdžiui, pažiūrėti, ar kaimynų šuo nemiega. Kodinis pavadinimas "AAU!" ir bėgam prie tvoros. Deja, dažniausiai šuns nesimato. Tokiu atveju, skėsteli rankytėmis, konstatuoja faktą "nėėėj", ir eina ieškoti kitos veiklos. Dar vienas iš užsifiksavusių užsiėmimų: piešimas kreidelėmis kieme. Vieną kartą parodėme kieme, kaip piešti. Kitą kartą taip pat išėmiau kreideles iš mašinos, ir čia pat prie mašinos piešiu. Netiko: padavė seneliui kreidelę ir, piršteliu nurodydamas kryptį, papasakojo, kur piešti. Pats eidamas iš priekio, nuvedė į tą vieną kur piešėme pirmą kartą (gi turi tvarka būti).
Kalbant apie tvarką. Tėtis parduotuvėse išmokė, kad, iš lentynų išverstus saldainius, knygutes ir visokį kitokį gėrį, reikia sudėti atgal (aš tuo tarpu, kol vyrai užsiėmę parduotuvės "inventorizacija", spėju pirkinius surasti ir sukrauti į vežimėlį, be grėsmės, kad pirkiniai "išlips" lauk). Taigi, dabar Audrius, išgirdęs, kad reiks padėti atgal, ir namuose kartais atsisako minties iškraustyti stalčius. Aišku, jam ir taip ne per dažniausiai kildavo noras juos kraustyti. tik pradėjęs ropoti peržiūrėjo keletą kartų ir viskas. Taigi, apsiėjome be visokių gudrių apsaugų. Iš priemonių, kurios buvo pritaikytos galėčiau paminėti:
- nusuktos rankenėlės nuo virtuvės spintelės su dūžtančiais dangčiais ir nuo šiukšlinės
- vonios spintelės rankenėlės surištos gumute (kažkada išsiėmus skalbimo miltelius pamiršau gumutę uždėti atgal, tai Audrius labai intensyviai bandė sutvarkyti, kaip turi būti)
- gėlės sukeltos ant palangių
- mikrobanginė užlipo ant virtuvės darbastalio (planuodami baldus galvojom, kad su mikrobangine vaikai niekuo negali sau pakenkti, bet paskui prisiskaitėm apie žalingą mikrobanginių poveikį, taigi nusprendėm neleisti žiūrėti, kaip šyla maistas)
- kai pradėjo pasiekti įrankių stalčių, dėl šventos ramybės, įrankiai išsikraustė ant mikrobanginės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą