Savaitgalio išvyka

Praeitą savaitgalį su mano seserimi ir jos viešnia iš Brazilijos buvome išvykę į pajūrį ir į kaimą pas senelius.
Pabandysiu aprašyti įspūdžius.
Kadangi sesė neturi teisių ir vairuoju aš, paprastai, kai važiuojame į kaimą, stengiuosi ištaikyti ant Audriaus pietų miego. Kelionėje atsibosta ir nuo kokių elektrėnų paprastai prasideda zurgimas. Kurio pasekmė ta, kad stojame kas 20 km ir bandau maitindama užmigdyti. Šįkart neišėjo ištaikyti, kad Audriukas miegotų, taigi, labai džiaugiausi tuo, kad viešnia galėjo vairuoti.
Kaip ir įprastai, Audrius maždaug iki Elektrėnų sėdėjo savo kėdutėje ir džiaugėsi programa (sausainiai, knygutės, kamuoliukai ir pan.). Po to programa išsikraustė iš kėdutės ir kurį laiką pažaidėme ant sėdynės ir ant žemės. Deja, bet, tausodama savo, keleivių ir vaiko nervus, ilgesnėse kelionėse, kai kas nors sėdi šalia, leidžiu išlipti iš saugos kėdutės. Negerai, bet kitaip sunkiai gaunasi. Galiausiai, už Kauno persikraustėme į valgymo poziciją. Už Raseinių pagaliau užmigo ir galėjau persėsti prie vairo.
Likusi kelionės į Palangą dalis praėjo gan gerai. Audrius Atsibudo po valandžiukės, jau pravažiavus Klaipėdą ir pasukus link Palangos. Kadangi viešnia sėdėjo gale ir stoti nenorėjau, tai iki palangos auklės pareigos atiteko viešniai. Audrius su svetimais žmonėmis paprastai bendrauja noriai, kol jie prisilaiko tam tikro atstumo ir kol jaučiasi saugiai pas mane ant rankų. Taigi, viešniai teko gan sunki dalia. Bet sėkmingai nuvažiavome iki degalinės Palangoje užsipilti benzino ir pasinaudoti tualetu. Po to, sesuo pasikeitė vietomis su viešnia ir likę keli kilometrai neprailgo.
Atvykome į promočiutės namus, įsikūrėme. Audrius vis reikalauja "bu-u-ū?" iš druskinės. Druskinės indelis kiek panašus į mūsų burbulinę. Tai, kad sesuo davė paragauti, kad ten druska, nesuveikia. Gerai, kad rankinuke kaip tyčia viena burbulinė užsilikus. :) Kadangi išsimiegojo pakeliui, nežinojau, kaip gausis su nakties miegu. Taigi, išsiruošėme dar pasivaikščioti prie jūros. Pastaruoju metu pasivaikščiojimai paprastai vyksta taip, kad jei norim galų gale pasiekti tikslą, turiu nešti besistengiantį pabėgti Audrių ant rankų. Tai nėra pats lengviausias uždavinys. Ir ramių 13 kg (neįskaitant drabužių) panešti nėra lengva, o ką jau kalbėti, kai visi tie 13 kg bando pasprukti. O jei pavyksta pasprukti, tai paprastai eina tikrai ne į tą pusę, į kurią reikia. Vis pavydžiai žiūriu į tas mamytes, kurios vos pradėjusius vaikščioti pyplius vedasi už rankyčių ir jie nė kiek nesispyriodami eina ten, kur veda mama. Man čia kažkokia mistika, kaip taip galima, todėl ištraukiau jau senokai naudotą nešynę. Pasitvirtino. Iki jūros nuėjom ramiai.
Pamačius jūrą pasigirdo nuostabos ir džiaugsmo juokas. Suprask: nebloga bala :) Išsiprašė pabraidyti, bet pamatęs, kad vanduo šaltas toli nebrido. Iš tikrųjų, buvo gan šalta, taigi ilgai nevaikščiojusios grįžom namo ir įsitaisėm miegoti.
Mano nuostabai, Audriukas nesispyriodamas užmigo.
---------------------------------
Kitą rytą po pusryčių numatyta programa nuvykti į Palangą. Dėl viso pikto, pasiėmiau nešynę. Ne be reikalo. Mašiną pasistatėme prie fontano, prie maximos. Kol veiksmo nedaug, iki Basanavičiaus gatvės nuėjom gan ramiai. Trečdalį Basanavičiaus gatvės Audrius praėjo ant kelių lodamas ir rinkdamas akmenukus, kitą trečdalį su sese paėmusios už rankų nešėm. To, ką nešiau ant rankų, neskaičiuoju, nes tik paleistas praktiškai tiek pat nubėgdavo atgal. :) Gerai atrodo, kaip nuo manęs bėga. Rankas paprastai priglaudžia prie krūtinės, kad nenutverčiau ir nė neatsisukdamas dumia atgal (kažkodėl tik atgal - į priekį nebėga. Gal taip saugiau jaučiasi - pažįstamas kelias?). Jei nepasivyčiau ir nepagaučiau į glėbį, matyt toli nukeliautų. O pagavus vėl pasaka iš pradžių. Ir taip jis elgiasi viešose vietose (judresnėse galvėse, renginiuose, parduotuvėje - vienu žodžiu, kur yra veiklos ir kur mama trukdo viską ištyrinėti). Taigi, ištraukiau nešynę. Prisirišus veidu į save nešti neišėjo, pyko. Taigi, prisirišau veidu į pasaulį. Taip jau geriau. Įveikėme likusį trečdalį gatvės ir pasiekėme tiltą. Mudu nuėjom patikrinti, ar šalta jūra, sesuo su viešnia tiltu ėjo iki galo. Į jūrą audrius taip pat atsisakė lipti - per šalta. 19 laipsnių, vėjas ir raudona vėliava. Gal ir neblogai, kad nelipo, o tai man irgi visai nesinorėjo maudytis. Tada dar pasivaikščiojom tiltu, kol sugrįžo mūsų bendrakeleivės. Audriui labai patiko stebėti nuo tilto dūžtančias bangas. Aš tuo tarpu laikiau už kelnių, kad nenuliptų žemyn. :)
Kol pasivaikščiojom, žiūriu, jau tik 20 minučių liko iki kol sumokėta už stovėjimą. Reikia greitai suktis. Prisirišau Audrių ant nugaros. Valio! Nepriekaištaudamas išsėdėjo per visą Basanavičiaus gatvę. Iki mašinos nuėjom likus 3 minutėms iki stovėjimo laiko pabaigos. Pratęsiau stovėjimą, Audrius užvalgė, einame toliau pietauti. Papietavom be didesnių incidentų ir važiuojam namo miegot. Po pietų miego planas važiuoti į Šventąją.
Tik atsikėlus pradėjo lyti. Akivaizdu, kad reikia peržiūrėti planus. Čia labai pasitarnavo mano gimtadienio dovana - GPS :) Nuvežė tiesiai į kretingos žiemos sodą. Nuvykom, Audrius, kaip žinodamas iš mašinos pasiėmė kibirėlį ir nešasi. Nu, ką padarysi. :) Kol aš suvaikščiojau į tualetą, Audrius su teta spėjo iš baseiniuko vandens pasisemti ir palaistyti takučius :) tuo pačiu, dar ir su vestuvininkais nusifotografavo. Kitą sykį reiks perspėti sesę, kad pinigų paimtų :) Man ta mintis, kad jis su kibiriuku vandenį samstys nelabai patiko, taigi, didžiąją dalį likusio laiko, praleidau laikydama Audrių už kelnių, kad šis neįkristų į baseiną besiekdamas vandens.
Apvaikščiojom žiemos sodą. Kaip ir tikėjausi, viešniai didelio įspūdžio nepaliko, nes didžioji dalis augalų Brazilijoje auga lauke. Na, bet geriau, nei kiurksoti namie. O kol baseinėlio vandenį tikrinom, ir lietus liovėsi. Taigi, ekskursiją pratęsėm parke. Išėjom lauk. Audrius dar nuo laiptų nenulipęs fontaną pamatė. Žvilgsnis į fontaną, į kibiriuką, vėl į fontaną ir tiesiu taikymu link tikslo. Šiaip taip pavyko susitarti, kad neliptų maudytis (fontanas aplinkui gėlytėm apsodintas, o visiškiems nesusipratėliams dar ir paveiksliukas su perbrauktu žmogeliu ir užrašu "nelipti", pakabintas). Pro fontaną patraukėm link parkelio. Žinoma, šlapios pievos neliko nepatikrintos. Pakeliui radom gulbę. Parodžiau, kad galima sausainiais palesinti. Tai laimė, kad gulbė pasislėpė po tilteliu, kitaip manau sausainių pakelio greitai nebūtų likę.
Dar šiek tiek pavaikščioję parke, parinkę akmenukus, aplankę astronominį kalendorių su saulės laikrodžiu, išsiruošėme atgal į Palangą. Audriui labai patiko stebėti vėjo malūnus. Matyt priminė mūsų turimą vėjo malūnėlį, nes bandė pūsti :)
Grįžus dar kiek pasivaikščiojom link jūros. Einant prie jūros jau galvojau užmigs, bet nespėjo. Taigi, teko paplušėti, kad pasėdėtų nešynėje ir neitų maudytis. Mes visos su batais šį kartą buvom ir į vandenį visai nesinorėjo lipti - vis dar šaltoka. Taip sakant: pataikėm po tokių karščių į patį atšalimą.
Grįžtant taip pat neužmigo. Per mišką einant kažkaip miegelis nesuėmė, o paskui jau reikėjo arkliukus pašnekinti. Išmoko, kad arkliukai sako ne "Būūū", o "Prrr" ("Y-ga-ga" kol kas per daug sudėtingas). Sesuo eidama iš paskos juokėsi, kad aš nedaug patobulėjau nuo vaikystės, kai vis mane užtikdavo su savimi besišnekančią. Tik tiek, kad dabar turiu pasiteisinimą.
Nors ir neužmigo pakeliui, bet grįžus tuoj nuovargis laimėjo ir net 21 valandos nesulaukęs mažasis jau miegojo. Žinoma, toks ankstyvas užmigimas reiškia viena: anksti ir atsikels. Na, bet kadangi kitą dieną jau laukia kelionė pas senelius į kaimą, labai dėl to nenusiminiau - anksčiau bus galima pajudėti.
---------------------------------
Kaip ir tikėjausi, ryte Audriukas atsibudo apie 8 val. Atsikėlėm, apsitvarkėm, pakėlėm pakeleives, papusryčiavom ir į kelionę. Reikėjo užsukti į Klaipėdą apsipirkti. Ir, pagal pirminį planą, po apsipirkimo, Audriui miegant, važiuoti į kaimą.
Iki Klaipėdos akropolio vėl sėkmingai palydėjo gerasis GPS (kuo toliau, tuo labiau jis man patinka). Susirinkom maistą, kol sesuo mokėjo, mudu nukeliavom iki gyvūnėlių parduotuvės. Reikia pasirūpinti žadėtąja dovana pusseserei. Pardavėja patikino, kad žuvytė tokią kelionę atlaikys, taigi įsigijom. Audriukas jau pradeda reikšti pirmuosius nuovargio požymius. Su viešnia susitariam, kad aš išvažiuosiu iš Klaipėdos, o tada pasikeisime: aš eisiu migdyti Audriaus, o ji sės vairuoti. Dar nespėjus išvažiuoti iš miesto, žiūriu, kad panašu, jog mažasis tuoj užmigs. Perspėju seserį, kad labai nekalbintų ir po kelių minučių mašinoje tampa tylu.
Ramiai važiuojam į kaimą!
Kaip visada, tik atvykus į kaimą ir išjungus variklį, akytės prasimerkia, apsidairo aplinkui ir pareiškia "AAU!". Ir net nelaukdamas, kol bus atsegti saugos diržai, ropščiasi lauk. Apeinam visus šuniukus apžiūrėti, užkandam ir vežam dovaną (kol ši dar neišvirė nuo karščio) pusseserei.
Irmutė prašė dviejų žuvyčių, bet paaiškinau, kad labai norėjom jas dvi nupirkti, bet šitos po vieną tik gyvena. O tos, kur buvo galima kelias suleisti, labai mažos. Paaiškinimas atrodo tiko. kol...
Stebina mane suaugusiųjų netaktiškumas. Viena įėjus: "Ką, čia tik viena?!". Kitas: "Ta paveikslėlyje gražesnė". :D Na, bet gal kažko panašaus ir tikėjausi tiesą pasakius, taigi labai dėmesio nekreipiu.
Šiek tiek pabuvę ir papasakoję, kaip reikia žuvytę prižiūrėti, išvykome atgal. Pakeliui dar užsukam į maximą, nusiperkam dar dvejus CLOGS'us - vieni Audriui, kiti viešniai. Beje, viešnios batai 34 dydžio - pasirodo būna suaugusių ir su tokiomis kojomis. (Pastaba nr. 1: pagaliau radau Audriaus dydžio. Pastaba nr. 2: manęs vyras jau prieš kokias 3 naujai nupirktas CLOGS poras klausė, kiek aš jų dar pirksiu. Tai jau matau jo šypsenėlę, kai papasakosiu).
Grįžtam namo. Atsiminiau, kad Audriaus pusseserėms pamiršau atiduoti striukes. Gerai, kad jos buvo vos ne pagrindinė priežastis dėl ko ten važiavau. Na ką: bus proga nuvažiuoti dar kartą :)
Kaime viskas lėčiau: pasivaikščiojimai po lauką aplankant šunukus ir karves. Karves vis bandom eiti paglostyti, tai Audrius vis taktiškai pradeda "atia atia" rodyt vos tik priėjus. Suprask: ai, gal jau užteks.
---------------------------------
Sekančią dieną baisiai lijo. O paskui, negana viso gėrio dar ir elektra dingo. Tai prižadėjau Audriui, kad kai tik nustos, eisim po balas braidyt. Į pavakarę nustojo. Pažadus tęsim :)
Audrius liko maloniai nustebintas, kai įlipo į balą ir niekas iš jos netraukia. Sėkmingai pasibraidėm. Bandė ragauti vandenuko, bet spėjau pagauti į burną keliaujančią rankytę. O tiesiai iš balos gerti irgi nelabai gavosi: tik pamatau, kad lenkiasi, ir pakeliu: žinau jau kuo tai baigiasi.
Iš pradžių: pereina vieną balą ir prašosi ant rankų. Paskui sugalvojau, kad galim pažaisti gaudynių. Nė nepajutau, kaip namo parėjom. Nusiprausėm ir miegot. Užmigo 20:30. Neįprastai anksti vasaros laikotarpiui. Kągi: ryt ankstyvas ir rytas nusimato.
---------------------------------
Kaip ir tikėjausi, atsibudo baisiai anksti (7:30). Šiandienos planas tik grįžti į Vilnių. Kol mes ruošiamės, su močiute apeina visus šuniukus, karvytes, gėlytes. Kad močiutė per daug neužsibūtų vienoje vietoje, visiems vis "atia" parodo ir eina toliau. Gėlytę nuskynęs atneša visoms pauostyti. Iš pradžių man, paskui sesei, paskui ir viešniai. Kadangi su viešnia susišnekėti sunku, jai atiduoda. O po poros minučių grįžęs atsiima (suprask: pasidžiaugei jau).
Viešnia pasiruošusi vairuoti, bet pavyksta įkalbėti, kad aš išvažiuosiu į autostradą. Nei 10 km. nenuvažiavus Audrius jau beveik miega. Prieš autostradą reiks sustoti degalinėje. Baisu, kad neatsibustų. Sesuo bando užiminėti, bet šie bandymai sutinkami gan griežtu mykimu (netrukdykite prašau), taigi pasiduodam. Na, bet sėkmingai užsipylėme kuro, suvalgėme ledų ir pajudėjome link Vilniaus. Tik atvažiavus prie sesės namų, Audriukas atsibudo. Taigi, atsisveikinom ir namo.
O namie - seniai matyti žaislai. Reikalinga inventorizacija. Maloniai nustebina: su žaislais vienas pražaidžia kokia 20 minučių. :)