atostogos

niekam ne paslaptis, kaip greitai bėga laikas. Ir žiūriu, kuo toliau, tuo šitas suvokimas darosi aktualesnis. Kai pagalvoju, kad dar tiek pat, ir jau reiks Audrių pradėti mokyklai ruošti..
Taip jau gavosi, kad antrą kartą (su nedidele trijų savaičių pertrauka) pasitaikė proga paatostogauti Gran Canaria, Las palmas. Pirmą kartą su senelių pagalba atostogavau viena su vaikais. Atrą kartą išvažiavom su tėte. Dabar tėtę jau išleidom. Šį kartą turim internetą (ačiū tėtei), taigi po dienos su dviem kleckais maratono, bandau prie kompiuterio reabilituotis.
Audrius jau visas vyrukas. Turi keletą (iš nežinia kur atsiradusių :) ) blogų įpročių, bet šiaip tai džiaugiuosi-neatsidžiaugiu, koks geras ir guvus vaikas.
Kaip kažkada gyrė darželio auklėtoja Vilija: jokių problemų su juo, viską susitarti galima. Ir iš tikro. Aišku, ožiukų visiems pasitaiko. Buvo etapas, kai jų buvo gan nemažai. Bet kol kas tendencija tokia, kad jų vis mažėja, mažėja... Tiesą pasakius, susimąsčiau, kada buvo paskutinis kritimas ant žemės protestuojant. Ir negaliu atsiminti!! va taip ir būna: kai blogai, tai visi panikuoja, skundžiasi ir visaip kitaip reiškia savo nepasitenkinimą. O kai gerai, tai atrodo, kad taip ir turi būt.
Audrius jau ir pašnekovas gan neblogas: jau nebeprailgsta dienos. Kažkada pagalvojau, kodėl aš niekur nevažiavau atostogaut, kol Audrius toks kaip Simas buvo (beje, nuo spalio mėnesio, Simas pagaliau pasidarė nebe Simba). Bet paskui prisiminiau, kad visai nefaina būdavo su savimi kalbėtis. Dabar jau visai kas kita.
Nuo pirmų atostogų kanaruose prasidėjo "kodėl" era. Kažkaip "kas čia" eros nebuvo, tai aš jau galvojau ir be "kodėl" apsieisim. Bet pasirodo, neišsisukom. Vienas iš pirmųjų "kodėl" diskusijų:
- čia šviesoforas?
- ne
- kodėl?
- hmm...
Dabar tai jau ir rankų nusiplaut, ar pasiusiot be klausimo "kodėl" nenusiųsi. Taip sakant: viskas turi būti argumentuota :)
Beje, dėl pasiusiojimo. Atradau ir jau trečia savaitė džiaugiuosi, kad veikia siusiojimo žaidimas "kas pirmas pasiusios". Veikia taip gerai, kad net kažkurią naktį šaukė: "ne tėte, prašau nesiusioti, aš pirma pasiusiosiu!". Arba ryte atsikėlus pirmi žodžiai būna, kad pirmas pasiusios (nors visi kiti jau seniausiai atsikėlę ir apsireikalavę). Taip pat, kai jau apsireikalauja pats, gan dažnai primena kitiems, kad nepamirštų. Jei yra svečių, tai dar nuveda ir parodo, kaip ką reikia daryt. Anądien bandė įtikinti senelį, kad pas mus labai geras tualetas ir jis nebijotų.
---
Kažkuriuo metu, kad būtų užimtas, kol maitinu simą ir neprisigalvotų ko nors, ko aš nepamatysiu maitindama, buvau pradėjus rodyti pilnametražius animacinius filmukus. Bet visgi dabar grįžtu prie senosios animacijos. Nes pastebėjau, kad kažkaip užsifiksuoja tokie dalykai, kad atrodo nė nepagalvotum, kad taip galima sugalvoti. Pavyzdžiui, iš "Ratų" sugalvojo, kad labai faina, kai mašinos "daro bum" ir kad McQueen (ar kaip jis ten rašosi) daro titičiau ir mušasi. Iš pradžių, kol išsiaiškinau, kad čia iš šito filmuko. Kaip jau rašiau, man nė į galvą neatėjo, kad taip galima. tada atsisėdom kartu vieną kartą ir nuoširdžiai peržiūrėjom visą filmuką akcentuojant, kad McQueen elgiasi iš pradžių negerai, paskui pasikeičia. Išskiriant, kurie herojai geri, kurie ne. Tai jau dabar šito mušimosi nebeliko. Bet dar yra užsilikęs kaip spėju iš darželio "ptiau" ir ranką atkišęs kaip supermenas begdamas trenkiasi į žmones. Kažkada pasiimdama iš darželio pamačiau, kad čia naujas bajeris. Bet iš pradžių nepasirodė labai blogai. Tik po kurio laiko pasidarė nebesmagu. Na, bet kai neaiškios priežastys, sunkiau ir pašalinti.
Na, o su mašinų "bum", tai tėtė padėjo. Parodė keletą edukacinio pobūdžio filmukų, kad avarijos negerai (šiek tiek persistengė rodydamas, kad jei susižeidžia, atskrenda malūnsparnis - tas reikalas patiko). Tai dabar vis laiks nuo laiko, nutaisęs labai rimtą ir protingą miną pareiškia:
- mama, žinai ką pasakysiu... Negerai mašinoms avaaaaaarijos...
Čia jau kaip ir priežodis tapęs. Vienu metu (gal kokia pora mėnesių, jei ne daugiau) buvo priežodis "noniu baseina". Tiesiog šiaip - nė iš šio, nė iš to. Paskui darželyje atsirado "noniu namo". Bet šitas neilgai laikėsi. Dabar be to, kad avarijos negerai, dar pareiškia:
- jei sakysite "mus baigta", su tavim tada nedaudaaaaaus...
Čia kito filmuko įtaka "Bites filmas". Ten personažas vienoj vietoj pasako "tarp mūsų viskas baigta". Audriui pasirodo ir šitas užstrigo. Tai kai pamačiau, kad pradeda kartoti, paaiškinau. Tai dabar kartoja pasakodamas, kaip supranta :)
Dar paskutinių dienų pasiekimas, kad išmoko ištarti raides G ir K (išdidžiai pareiškiu, kad čia praktiškai mano nuopelnas :) ). Pati pas logopedą nevaikščiojau, tai tiesą pasakius, neįsivaizduoju, kaip jie ten tarti mokina. Bet kažkaip sugalvojau, kad galbūt rodo, kaip liežuvį reikia dėliot. Tai aš jį keletą kartų pamokinau lyg tarp kitko. Nelabai džiaugėsi pamokom, bet per prievartą ir nerodžiau. Atsibosta ir baigiam. Nu ir ką: atbėga kažkada prie manęs šaukdamas kažkokius garsus. Aš vos neapibariau, kad ir VĖL šūkauja (dar vienas blogas įprotis, ir čia irgi matyt mano nuopelnas). Paskui girdžiu, kad čia kažkas naujo. Pasirodo: "gagaga". Dabar jau pavyzdingai pasako "gegutė sako kukū" (jau nebe "dedutė sako tutū").
Tai va. O dabar, kai tėtė namo išvažiavo Audrius tikras pagalbininkas tapo: ir parduotuvėj prekes padeda išrinkti, ir iš vežimėlio ant prekystalio iškrauna, ir duris palaiko, ir Simuką pamaitina, sausainius paduoda trupinukais. man tai panašu į paukščiukų lesinimą - šiandien ir pats tai pastebėjo, kad kaip balandžius :) O šiandien sugalvojom dar ir naują žaidimą: kartu nuo čiuožynės čiuožė. Audrius užlipa, aš Simą ant kelių pasodinu ir važiuoja abu. Kažkaip Audriui labiau nei Simui šitas žaidimas patiko, bet čia detalės :)
nu ką: kol kas tiek rašymo... labos nakties :)
ai, beje, dėl migdymosi. Vis prašydavo, kad vakare pabūčiau. O aš kažkaip stengiuosi, jei prašo dėmesio, tai jo ir skirti. Taigi, ir sėdėdavau, kol užmigs. Tai atsiminiau vieną gudrybę, ką anksčiau naudodavom. Susitariu iš anksto, kad padainuosiu dvi "a pupa" ir eisiu. Nu ir fantastika, kaip veikia - jau geras mėnuo, kaip pabūnu, padainuoju, duodu bučkį, pasakau "viso gero, labanaktis, susitiksim rytoj", duodu oro bučkį ir išeinu uždarydama duris (pasak Audriaus, kad niekas neįeitų) ir UŽMIEGA. Va ir sakau: ne vaikas, o pasaka - viską eina susitarti. Tik tereikia truputėlio fantazijos ir nepamiršti geros praktikos :)
Viso gero, labanaktis :)

du metai ir trys mėnesiai

Vėl ilgai ilgai nepildžiau dienoraščio. Daug per tą laiką įvyko, tai pabandysim glaustai surašyti.
Pirmas, ir šiuo metu vis dar didžiausias įvykis: Audrius turi broliuką. Labai nerimavau dėl gimdymo. Bet panašu, kad mamytei be vaiko buvo sunkiau ištverti tris dienas, nei vaikui be mamos. Pirmą kartą toks ilgas išsiskyrimas buvo, bet, senelių ir tėtės dėka, praėjo labai sklandžiai. Grįžus iš ligoninės pamačiau ir negalėjau patikėti, kaip per tas tris dienas Audrius paaugo. Paskui, kai tas jausmas niekaip nepraėjo, supratau, kad visgi čia ne Audrius paaugęs, o labai mažas Simukas.
Audriui Simukas kol kas labiau kaip lėlytė. Nors ir labai nori bendrauti, bet kol kas nelabai supranta, kad reikia atsargiai. Taip pat, nelabai gaunasi tyliai. Nors, kuo toliau, tuo labiau į situaciją įsijaučia. Jau ir apkabinti pavyksta taip, kad nereiktų iš glėbio Simo traukti, ir žaislų į vežimuką neneša. Kadangi nelabai vežimuko pasiekia, tai dalinimasis žaislais atrodė maždaug taip: atnešam žaislą ir metam! gal pagaus :)
Kol kas pavyksta ir dėmesį abiems padalinti. Buvo pora kartų, kai pradėjo Audrius zirzti ir sakyti, kad pyksta. Suprask: dėmesio reikia.  Bet paaiškinau, kad Simas zirzia dėl to, kad nemoka kitaip pasakyti, o Audriukas jau moka. Panašu, kad padėjo, nes daugiau toks scenarijus nesikartoja. Žodžiu: jau baigiam apsiprast. Audrius netpasirūpina Simu jau kartais. Grįžom kažkada iš lauko, Simas dar kėdutėje miega, Audrius aplinkui zuja. Žiūriu, prie Simo lenkiasi. Reikia vis susitvardyti, kad išlaukti ir pažiūrėti, kas bus: gal ir nieko blogo. Taigi, įkvėpiau giliai ir žiūriu. Audrius pauostė ir pareiškė:
- Pisisitęs (po to, kai tėtė išvertė, supratau ir aš: prisišikęs :))
Taip pat, jau supranta, kad atsibbudęs Simukas nori valgyti. Tai pamatęs, kad budinasi jau suorganizuoja:
- Mama, mėtinti Sibutą.

Tiesa, niekaip neišeina įtikinti, kad brolį pavadinom Simu, o ne Simba (filmukų įtaka). Tai vis dar vadina Simba, Sibutas arba Simbutas.

Antras didelis įvykis: nuo gegužės 9 d. Audrius eina į darželį "Metų laikai". Visko būna. Kartais pareiškia:
-  Nenoniu į dazelį!
kartais:
- Noniu į dazelį tiu mama.
kartais:
- Noniu į dazelį tiu tėte.
Bet bendroj sumoj galiu pasakyti, kad vaikui ten patinka. Tiesa, kol kas ėjome puse dienos. Buvo planas jau pradėti eiti visai dienai, bet apsirgome. Taigi, planai kurį laiką nusikėlė.


Trečias didelis įvykis: Audrius pradėjo prašytis pats ant puoduko. Gali būti, kad ir darželio įtaka. Pirmas dvi savaites tenai vaikščiojo su sauskelnėm, Kadangi pusę dienos ten tebūdavo, tai sauskelnių niekas ir nekeisdavo. Vieną dieną, atvažiavusi atsiimti, paklausiau, kada sės ant klozeto. Pasakė:
- Ytoj.
Tai kitą dieną nebenusileidau. Per ašaras, bet pasodinau. Po poros dienų su auklyte susitarė, kad bus be sauskelnių. Pasak auklytės, tegu sauskelnes mažiukai nešioja. Tai be sauskelnių tris dienas pravaikščiojo. Aišku, vis nespėdavo ant klozeto atsisėsti, bet čia detalės.
Paskui susirgom, namie palaikiau kelias dienas. Ir vieną dieną tiesiog ėmė ir pasiprašė. Ir nuo to laiko avarijų nerasta. Tiesa, jei su sauskelnėm (einant į lauką ir miegui jas dar dedamės), tai į jas kartais padaro, o kartais ir pasiprašo. Bet jei be sauskelnių, tai pavyzdingai.

Ketvirtas didelis įvykis: Audrius jau didelis. Jau du metai ir trys mėnesiai. Atrodo, tų metų kaip nebūta. Bet kai pasižiūri į brolį ir pagalvoji, kiek dar laukia, kol toks didelis pasidarys, laiko pojūtis visai kitoks tampa.
Dviejų metų ir trijų mėnesių proga surašom, ką Audrius jau moka. Taigi:
- Skaičiuoja iki 10 ir pažįsta skaitmenis. Aišku, kartais dar sumaišo, bet jei nepavargęs ir gerai nusiteikęs su skaičiavimo užduotimis susitvarko be klaidų.
- Pradedam mokintis skaityti. Kol kas nelabai ši veikla domina. Bet kur nors pamatęs raidę "A", su malonumu visa gerkle perskaito. Ir nuoširdžiai visas "A".
- Kalba. Vis dar neištaria raidžių: k, r, l, f, g, v. Ir žodžiuose jas pakeitinėja. Tai kai pakeičia, ne kiekvienas supranta, bet susišnekėti dauguma atvejų galima. Kalba sakiniais. Tiek, kad, kaip tikras būsimas studentas, kalbėdamas labai daug daro intarpų: "aaaa...", "mmmmm..." ir pan. Kai ko nors paklausiu, tai būna, kad ir nesusilaikau nepertraukus ir atsakymo nepasakius. O paskui į atsakymą jau pareiškia: "Teip".

Šiandien jau pradėjo logines išvadas daryt:
dainavom blynu dainele (kepė, kepė, kepė, kepė, močiutė blynus.. Blynai, gardžiausi blynai, skaniausi blynai, su uogiene). kepe blynus mociute, teta lialia, Audrius, Simukas...
pradejus dainuoti, kaip Simukas kepė, pertraukė ir pasakė, kad Simukas blynų nekepa. Paklausiau, kodėl? Nesugalvojo, tai pasufleravau, kad gal nemoka. Pritarė. Paklausiau, ar tėtė moka kepti blynus (jau buvau nusiteikus dainuoti). Pagalvojo ir atsakė:
- Tėtė dirba, turbūt kepti nemoka.

nepapa, nebai

Yra keletas linksmai skambančių žodelių Audriaus žodyne.
"Nepapa" - netelpa. Kažkodėl "telpa" sako taisyklingiau "tepa". O mums tuo tarpu kalbant su Audriuku, kartais nevalingai gaunasi "papa" :)
"Nebai" - nelabai.
Turiu asmeninį stiliaus guru :) Kai apsirengiu ką nors, paklausiu Audriaus ar gerai. Jei patinka, tada arba pradeda čepsėdamas galvą linguot, arba paėmęs už rankos nuveda tėtei parodyt. Jei nepatinka pareiškia:
- Mama, nebai.
Kažkada bandžiau išeiti su tais drabužiais, kurie "nebai". Neišleido:
- Ne, mama, nebai!
Kai paklausiau, ką reiktų rengtis, atnešė treningus :)

Mandagutis

Jau atrodo rašiau apie tai, kad Audrius "ačiū" dažnai kartoja. Ir kartais net pataiko, kai reikia. Man ir tėtei dažnai padėkoja. Bet va kai reiktų padėkoti aplinkiniams, dažnai pasimiršta. Na, manau su laiku.
Šiandien žiūriu toliau tobulinam savo mandagaus elgesio įgūdžius.
Buvom pašte. O ten, išeinant į lauką, pasitaikė, kad žmonės stovėjo eilėje ant tako. Eina Audrius, mato, kad nepraeis ir šaukia:
- Dėde, teta, apasau! (atsiprašau)

Miegelis

Jau kelis kartus besimigdydamas Audrius mane išprašo iš kambario. Vieną kartą buvo smarkiai supykęs, taigi, išprašęs ir užmigo (!!!). Jau galvojau, kad gal nauja era ateina, bet kitą dieną išsiuntęs mane iš kambario pats ieškoti išėjo. Nors ir susitariam, kad nelips, bet ilgiau dviejų minučių neištempia savarankiškai :)
Šiandien pasikartojo tas pats. Man grįžus atgal migdyti pareiškė:
- noniu tėte apupa (noriu, kad tėtė užmigdytų).
Susitarėm, kad jei tėtė ateis, gaus miegoti su tėte. Mama nebemigdys.
Sėdžiu dabar ausis įtempus, bet kažkaip girdisi tik standartiniai vakarinio norų išsakymo garsai (o norų paprastai būna daug: pradedant "noniu ciocaini" (sausainio), baigiant "noniu puse, bū" (noriu pas močiutę pas karves)).
 Ir jokių aukštesnio dažnio garsų. Net keista. :) Net du metai kasdieninio migdymo nepraėjo, o gal jau užmigs be manęs :)

Papildyta:
Visgi tėtės kantrybė dar tiek netreniruota, kad valandžiukę nieko neveikdamas prasėdėtų šalia ir pralauktų, kol mažasis užmigs. Taigi, padaręs didžiąją dalį darbo, perdavė man. Tiksliau, liepė Audriui pačiam miegoti. O šis savo ruožtu pradėjo mane kviestis.
Taigi, kad neišsibudintų, perėmiau migdymo estafetę aš. Nuėjus keletą kartų pasidžiaugė:
- Mama atėjo!
o paskui apsikabino ir nulūžo :)

skaičiai

su neslepiamu pasididžiavimu pareiškiu, kad Audrius jau pažįsta dalį skaičių. :) Tiesa, dvejetą pažįsta jau seniai, bet iki vakar dienos (su labai retom išimtim), visi kiti skaičiai būdavo "tys".
Vakar, svečiuojantis pas draugus, girdžiu Audriukas pareiškė:
- čia ačiuoni.
Jau man pasiekimas buvo. Pagyriau. Po kurio laiko, rodo man ir pasakoja:
- čia tiutiuji, čia peti, čia sesi. (keturi, penki, šeši).
Paklaustas dar tris, du ir nulį įvardino teisingai. :) taigi, beliko vienas, septyni ir devyni. Su vienetu kol kas visai nedraugauja. Skaičiuoti paprastai pradeda nuo dviejų: vieno neįvardina, beda į antrą skaičiuojamą daiktą ir sako: "diu, tys". :)

Valgymo ypatumai

dar nerašiau čia, bet matyt reiktų ir apie šitą etapą parašyt.
nuo paskutinės kelionės į kaimą, t.y., gruodžio 16 dienos, Audrius jau visiškai nebevalgo pienuko. Didžiuojuosi savimi, kad pavyko taip sėkmingai ir neskausmingai nutraukti maitinimą. Mane mama gan ilgai maitino. Ir tiesą pasakius, prisimenu, kaip paskutinį kartą bandžiau užkąsti. Nepavadinčiau to pačiais maloniausiais vaikystės prisiminimais. Tai tikiuosi, kad Audriui šitas etapas taip skaudžiai nebus įsiminęs.
Taigi, Audriuką maitinau 1 metus ir be vienos savaitės 10 mėnesių. Jau buvau pasiryžus, kad po kelionės į kaimą reikės šiaip ar taip bandyti atjunkyti. Tai prieš tai ruošiausi ir kokias tris savaites prieš valgant vis primindavau, kad pienukas baigiasi ir tuoj nebus. Pati nesiūliau, duodavau tik prieš miegelį, jei paprašo. Ir net sunku patikėti, bet gavosi taip, kad kaime labai nuvargo. Ir vieną vakarą tiesiog pamiršo paprašyti. Pasinaudojus tuo, kitą kartą jau pasakiau, kad baigėsi. Buvo sureaguota labai ramiai. Paprašė padainuoti "aa pupa" ir užmigo. Dar kokią savaitę vis atsiminęs paprašydavo, pasakydavau, kad labai norėčiau duoti, bet baigėsi. Ir dabar jau nuo kalėdų tokio prašymo nebegirdžiu.
Dičkis tas mūsų vaikas jau...