du metai ir trys mėnesiai

Vėl ilgai ilgai nepildžiau dienoraščio. Daug per tą laiką įvyko, tai pabandysim glaustai surašyti.
Pirmas, ir šiuo metu vis dar didžiausias įvykis: Audrius turi broliuką. Labai nerimavau dėl gimdymo. Bet panašu, kad mamytei be vaiko buvo sunkiau ištverti tris dienas, nei vaikui be mamos. Pirmą kartą toks ilgas išsiskyrimas buvo, bet, senelių ir tėtės dėka, praėjo labai sklandžiai. Grįžus iš ligoninės pamačiau ir negalėjau patikėti, kaip per tas tris dienas Audrius paaugo. Paskui, kai tas jausmas niekaip nepraėjo, supratau, kad visgi čia ne Audrius paaugęs, o labai mažas Simukas.
Audriui Simukas kol kas labiau kaip lėlytė. Nors ir labai nori bendrauti, bet kol kas nelabai supranta, kad reikia atsargiai. Taip pat, nelabai gaunasi tyliai. Nors, kuo toliau, tuo labiau į situaciją įsijaučia. Jau ir apkabinti pavyksta taip, kad nereiktų iš glėbio Simo traukti, ir žaislų į vežimuką neneša. Kadangi nelabai vežimuko pasiekia, tai dalinimasis žaislais atrodė maždaug taip: atnešam žaislą ir metam! gal pagaus :)
Kol kas pavyksta ir dėmesį abiems padalinti. Buvo pora kartų, kai pradėjo Audrius zirzti ir sakyti, kad pyksta. Suprask: dėmesio reikia.  Bet paaiškinau, kad Simas zirzia dėl to, kad nemoka kitaip pasakyti, o Audriukas jau moka. Panašu, kad padėjo, nes daugiau toks scenarijus nesikartoja. Žodžiu: jau baigiam apsiprast. Audrius netpasirūpina Simu jau kartais. Grįžom kažkada iš lauko, Simas dar kėdutėje miega, Audrius aplinkui zuja. Žiūriu, prie Simo lenkiasi. Reikia vis susitvardyti, kad išlaukti ir pažiūrėti, kas bus: gal ir nieko blogo. Taigi, įkvėpiau giliai ir žiūriu. Audrius pauostė ir pareiškė:
- Pisisitęs (po to, kai tėtė išvertė, supratau ir aš: prisišikęs :))
Taip pat, jau supranta, kad atsibbudęs Simukas nori valgyti. Tai pamatęs, kad budinasi jau suorganizuoja:
- Mama, mėtinti Sibutą.

Tiesa, niekaip neišeina įtikinti, kad brolį pavadinom Simu, o ne Simba (filmukų įtaka). Tai vis dar vadina Simba, Sibutas arba Simbutas.

Antras didelis įvykis: nuo gegužės 9 d. Audrius eina į darželį "Metų laikai". Visko būna. Kartais pareiškia:
-  Nenoniu į dazelį!
kartais:
- Noniu į dazelį tiu mama.
kartais:
- Noniu į dazelį tiu tėte.
Bet bendroj sumoj galiu pasakyti, kad vaikui ten patinka. Tiesa, kol kas ėjome puse dienos. Buvo planas jau pradėti eiti visai dienai, bet apsirgome. Taigi, planai kurį laiką nusikėlė.


Trečias didelis įvykis: Audrius pradėjo prašytis pats ant puoduko. Gali būti, kad ir darželio įtaka. Pirmas dvi savaites tenai vaikščiojo su sauskelnėm, Kadangi pusę dienos ten tebūdavo, tai sauskelnių niekas ir nekeisdavo. Vieną dieną, atvažiavusi atsiimti, paklausiau, kada sės ant klozeto. Pasakė:
- Ytoj.
Tai kitą dieną nebenusileidau. Per ašaras, bet pasodinau. Po poros dienų su auklyte susitarė, kad bus be sauskelnių. Pasak auklytės, tegu sauskelnes mažiukai nešioja. Tai be sauskelnių tris dienas pravaikščiojo. Aišku, vis nespėdavo ant klozeto atsisėsti, bet čia detalės.
Paskui susirgom, namie palaikiau kelias dienas. Ir vieną dieną tiesiog ėmė ir pasiprašė. Ir nuo to laiko avarijų nerasta. Tiesa, jei su sauskelnėm (einant į lauką ir miegui jas dar dedamės), tai į jas kartais padaro, o kartais ir pasiprašo. Bet jei be sauskelnių, tai pavyzdingai.

Ketvirtas didelis įvykis: Audrius jau didelis. Jau du metai ir trys mėnesiai. Atrodo, tų metų kaip nebūta. Bet kai pasižiūri į brolį ir pagalvoji, kiek dar laukia, kol toks didelis pasidarys, laiko pojūtis visai kitoks tampa.
Dviejų metų ir trijų mėnesių proga surašom, ką Audrius jau moka. Taigi:
- Skaičiuoja iki 10 ir pažįsta skaitmenis. Aišku, kartais dar sumaišo, bet jei nepavargęs ir gerai nusiteikęs su skaičiavimo užduotimis susitvarko be klaidų.
- Pradedam mokintis skaityti. Kol kas nelabai ši veikla domina. Bet kur nors pamatęs raidę "A", su malonumu visa gerkle perskaito. Ir nuoširdžiai visas "A".
- Kalba. Vis dar neištaria raidžių: k, r, l, f, g, v. Ir žodžiuose jas pakeitinėja. Tai kai pakeičia, ne kiekvienas supranta, bet susišnekėti dauguma atvejų galima. Kalba sakiniais. Tiek, kad, kaip tikras būsimas studentas, kalbėdamas labai daug daro intarpų: "aaaa...", "mmmmm..." ir pan. Kai ko nors paklausiu, tai būna, kad ir nesusilaikau nepertraukus ir atsakymo nepasakius. O paskui į atsakymą jau pareiškia: "Teip".

Šiandien jau pradėjo logines išvadas daryt:
dainavom blynu dainele (kepė, kepė, kepė, kepė, močiutė blynus.. Blynai, gardžiausi blynai, skaniausi blynai, su uogiene). kepe blynus mociute, teta lialia, Audrius, Simukas...
pradejus dainuoti, kaip Simukas kepė, pertraukė ir pasakė, kad Simukas blynų nekepa. Paklausiau, kodėl? Nesugalvojo, tai pasufleravau, kad gal nemoka. Pritarė. Paklausiau, ar tėtė moka kepti blynus (jau buvau nusiteikus dainuoti). Pagalvojo ir atsakė:
- Tėtė dirba, turbūt kepti nemoka.