Paaa(t)s(i)!

Po truputį pas Audrių ryškėja noras daryti viską pačiam. Kol kas dažniausiai gražiai tyliai pasako "paaa(t)s(i)!" ir nesipykstam dėl to. Kol dar taip nepareiškė pavyzdžiui einant per gatvę (kai nesaugu), tai smagu žiūrėti, kaip vyrukas auga.
Šiandien išskirtinai "paaa(t)s(i)" valgė, atidarinėjo duris, movėsi batus, lipo laiptais. Laukiam nesulaukiam, kada pats vaikščios ir nesiprašys ant rankų (sunkoka jau), pats darys ant puoduko ir pats užmigs :) Ateities vizija atrodo neblogai. Nors viena pažįstama, turinti beveik metais vyresnį vaiką, sakė, kad visai ne kas mūsų dar laukia (tvirta nuomonė ir griežtas ir garsus "ne"). Pagyvensim, pamatysim.

Tiesa, dar apie valgymą. Valgė šiandien sriubytę su makaronais. Tai sunku įvertinti, kiek sriubytės teko į burną, o kiek sugėrė seilinukas, bet sprendžiant pagal seilinuko svorį po valgymo, ten liko nemažai. Patinka Audriui su pirštais valgyti. po valgymo žinoma nuo barzdos iki kaktos ir plaukų visas taukuotas lieka.  Kažkada atnešiau veidroduką parodyti, kaip atrodo. Tai labai patiko. :)
Rankiojo makaroniukus ir iš lėkštės, ir nuo stalo. Tai naujas atradimas: kai nesigauna paimti makarono nuo stalo pasako kad: "neina". Suprask: reikia padėti. :) Baigė valgyti vieną porciją (maždaug samtis), žiūriu, pasiėmęs lėkštę geria iš jos kas liko. :D kažkodėl tokių dalykų ilgai mokyti nereikia - nemokyti išmoksta :D

Dar pastebėjau, kad yra šiokia tokia nežinios baimė (jei galima taip pavadinti). Jei durys buvo uždarytos, bijo pro jas išeiti pirmas. Tai galioja tiek išėjimui iš kambario po miego, tiek išėjimui iš namų. Prašosi arba ant rankų, arba bent jau draugijos (o po miego draugija kartais dar taip maloniai pasivartytų lovoje... ech..)

Grožio reikalai

Pastaruoju metu susirgom triusikų manija.
Turiu kelnaites su braškėmis. Tai iš pradžių visos kelnaitės buvo vadinamos "batė" (braškė). Ir po įvardinimo dar paprastai būdavo priduriama: "nioniu" (nelabai aišku, ko: braškių, ar kelnaičių; ko gero, abiejų). Jei nepasiekia pats pasiimti, išsireikalauja. Tada nusitvėręs nusineša kur truputį atokiau ir bando apsimauti :)
Paskui galų gale paprašo pagalbos.
Anądien visą dieną kaip supermenas su triusikais ant viršaus pravaikščiojo.

Taip pat dar labai patinka "skolintis" nuo mano galvos plaukų lankelį. Jei pavyksta pačiam užsidėti, tai visai pasaka būna, bet paprastai tinka ir kai aš uždedu. Tada užvertęs nosį nubidzena prie veidrodžio pasižiūrėti.

Keletą kartų bandė matuotis mano aukštakulnius. Bet matyt pats nusprendė, kad nelabai tinka ir nėra labai patogu. Taigi, daugiau neužkabina. Nebent tapkes pasiskolina.

Jau ir pačiam kartais pavyksta savo batus apsimauti. Tiesa, dažniausiai vieną. Antram nebeužtenka kantrybės. Anądien su tėčiu paslapčiomis žiūrėdami leipom iš juokų: pasistato batą vidury koridoriaus, nueina iki spintos, atsiremia ir tada bando apsimauti koja siekdamas bato.

Sausainiai

Prisipratinau taip sakant... Į šeškinės polikliniką einame paprastai per požeminę perėją. Ten yra sausainių parduotuvėlė. Net durų nepriėjus pareikalaujama užsukti:
- Ten niam!
:)

užsienio kalba

Tiesą pasakius, pastaruoju metu jaučiuosi taip, lyg mokyčiausi naujos užsienio kalbos.. Audriaus žodynas tiek išsiplėtė, kad kuo toliau, tuo sunkiau darosi suprasti, ką jis sako. O jis, gudrutis, negana to, kad sako bet kaip, tai dar kartoja tol, kol nepatvirtini, kad supratai, pakartodamas normaliai.
Šiandien pusryčiavo, rodo pro langą ir pasakoja:
- Pote, pote!
Ir kuo toliau, tuo garsiau. Tingėdama aiškintis, galvoju susisuksiu su pakartojimu:
- Taip, pote.
Bet toks pakartojimas netiko. Paskui galų gale prisiminiau, kad čia reiškia "paukščiai".
Dar keletas žodelių:
"Pūte" (anksčiau būdavo "pūū" (garsus pūtimas)) - kopūstai. Labai mėgsta šitą gėrį. Jau antrą trilitrį stiklainį beveik vienas įpusėjo..
"Pūti" - pūsti (balioną, kamuolį). Anksčiau būdavo garsiai pučiama. Jei nesusiprasdavome, tai dar prikišdavo baliono skylę prie burnos, kad net visiškiems nesusipratėliams aišku būtų. Dabar jau reikia paspėlioti.
"Boja" - vonia, lova.
"Bava batiai" - balos batai, t.y., botai.
"Nemai" - namai, akmenukai.
"Mani" - bananas.
"Dybis" - greifrutas.
Dar vienas iš ne tokių senų pastebėjimų: Audrius pradėjo pasakyti trijų skiemenų žodžius. Anksčiau gaudavosi tik "opa opa", o dabar jau "opapa". Taip pat, pasako: "Ananai" - ananasai.

Darželis

Dar nelabai kam sakome iš artimųjų, bet pradėjome po truputį lankyti darželį. Nesakome, nes, tiesą pasakius, ir pati nesu labai tikra, ar čia geras sprendimas. Norisi, kad Audrius išmoktų bendrauti su kitais vaikučiais, bet iš kitos pusės, nesinori ir kankinti vaiko, jei jis tam dar nepasiruošęs ir jam ten nesmagu. Kitą vertus, ar ateina toks laikas, kai vaikas jau pasiruošęs? Ir jei ateina, tai kada?
Kol kas, buvome tik dvi dienas. Po jų, neaišku, ar dėl darželio, ar šiaip, susirgo Audrius. O kai Audrius pasveiko, ir aš.
Nors ir neilgai buvome, bet įspūdžių netrūksta.
Pirmą dieną, rugsėjo 30., su Audriuku ir aš pabuvau. Kaip tyčia tą dieną mūsų auklytė buvo seminare, taigi buvo sujungtos dvi grupės. Nu vaizdas labai ne koks.. Ypač man, kai pati į darželį nebuvau ėjusi. Nors vienas mažiukas pastoviai verkia ir į jį niekas dėmesio nekreipia. Negana to, dar iš kažkokios tetutės (kaip supratau, virtuvės darbuotoja - nes ne auklytė, ir ne jos padėjėja, be to, buvo su tokiu bordiniu chalatu) pasigirsta:
- Ko čia dabar į isterijas puoli!?
Nors aš tai tiesa pasakius, ne iš karto supratau, kad tas vaikiukas verkia. Nosis bėga, akytės pilnos ašarų, bet nė garso! Tai man pirma mintis toptelėjo, kad vaikiukas gal sirguliuoja. Tik paskui supratau, kad čia visgi ašaros. Užteko man pora kartų užsidengti akis ir pasakyti kukū, kai visiems vaikams prie stalo ašaras pakeitė juokas. Tiek, kad nenorėjau aš ten labai įsisiausti, nes pietų metas buvo. Tai tuo ir pasibaigė.
Nu vienu žodžiu, sėdėjau aš ten akis išpūtus. Darbuotojos jau pro šalį eidamos mano veido išraišką pamačiusios ir teisintis pradėjo, kad čia nebūna paprastai taip. Kad ir lėkštė antram patiekalui švari būna, o ne ta pati iš kurios sriubą valgė... :D
Audriui, beje, ir atnešė antrą į kitą lėkštę. Vaikiškai man tiesa pasakius tai pasirodė, nu bet ką padarysi.
Ai, dar vaikiškiau atrodė, kai kitą dieną, palikusi audrių grupėje, sėdėjau mašinoje, dirbai kompiuteriu ir laukiau, kol paskambins auklytė arba ateis laikas pasiimti po pietų valgio. Išėjusios darbuotojos, iš pradžių pamindžiukavo prie durų nenuspręsdamos, ką daryti, paskui, kai aš apsimečiau, kad labai rimtai įsitraukiau į darbus ir nematau, tik bic bic bic ir nukurniavo už kampuko. Parūkyt :D Va iš kur tie vaikai taip išmoksta. :D
Taigi, pirmą dieną po pietų grįžus namo ir užmigdžius Audrių sėdėjau visa sutraumuota ir galvojau, kaip čia dabar daryt: gal jau ir nebeit į tą darželį. Na, bet daviau progą dar pasitaisyt ir kitą dieną vėl nuvažiavom.
Jau buvo mūsų auklytė. ir grupėje jau ne 20, o 9 vaikai. Kai atėjome, kaip tik piešė. Tai vaizdas atrodė visai nieko.
Audrius visai noriai pasiliko. Auklytės paklaustas, ar nori piešti, patvirtino, kad "teipi", man parodė atia (tas pralinksmino auklytes) ir įsitraukė į veiklą.
Aš tuo tarpu, sėdėjau mašinoj, žiūrėjau kaip darbuotojos parūkyt traukia ir šildžiausi nuo kompiuterio. Nelabai galėjau tai darbu pavadinti, nes ne tas galvoje buvo, o įjungtos mašinos darželio teritorijoje irgi nenorėjau laikyt. Laukiau auklytės skambučio. Ir tikrai, po geros valandos, paskambino. Pasirodo, visiškai atsisakė Audrius valgyt. Greit nubėgau į darželį. Įeinu į grupę, girdžiu, kažkas verkia pilna gerkle ir matau, kad audrius žaislinį kasos aparatą maigo. Nu galvoju, jei žaidžia, tai neturėtų verkti. Pasirodo, klydau. Pamatė mane ir visa gerkle: "Mama, TEEEPAAAI". Įkalbėti valgyti nepavyko. Auklytė sakė, kad per tą valandą vis susigraudindavo, bet pavykdavo nukalbėti. Galutinai baigėsi vaikui kantrybė, kai valgyti reikėjo eiti. Pamačiau, kad sriubos jau nevalgys, taigi iškeliavom namo. Aišku, alkanas tai atsakančiai buvo. Sugraužė pakeliui namo kelis sausainius ir grįžęs sriubos kelias porcijas ištaršė. Nu bet čia ne esmė.
Na, žiūrėsim, kaip bus toliau. Pirmadienį matyt jau keliausim į darželį vėl. Matysiu, kaip seksis ir apsispręsim, ką su tuo darželiu daryti toliau. :)

Tara

Užvakar naktį apsirgau, pakilo temperatūra. Kol krėtė šaltis, naudojausi proga, kad vyrai miega ir šildžiausi svetainėje. Visai buvo smagu, kai Audrius geras 4 valandas išmiegojo neprasibusdamas. Kiek paniurzgėjo, kai pasidarė šalta, bet aprengiau ir vėl užmigo.
Paryčiais sušilau ir įsiropščiau į lovą miegoti. Pajutęs mane, mažasis aišku užkąsti užsinorėjo. Duodu tepuką, o jis, pajutęs, kad kažkas ne taip:
-"ehe!" - Ar kažkaip labai panašiai. Suprask: neišdursi...
Spėjo perbėgti mintis apie tai, ką reiks dabar daryti, kai atsisakys įprasto valgymo metodo. Bet pasakiau, kad tepukas, atsargiai patikrino rankytėmis tarą. Pamačius, kad neapgaudinėju, tiko ir švelniai pasterizuotas pienukas. :)

Žodynas

Draugė, su kuria ne per seniausiai buvome susitikusios, patvirtino sesers pastebėjimą apie mano kalbėjimąsi su savimi :)
Pagalvojau, kad dabar taip yra dėl to, kad Audrius ką nors kartoja tol, kol nepatvirtini jo žodžių. Kadangi jau pastebi ir šneka nemažai, tai ir man nemažai reikia pasakoti.
Viso žodyno jau matyt nesurašysiu, bet keletą įdomesnių pabandysiu paminėti.
Kai buvome kaime, net iki ašarų aiškinomės, ką reiškia "tsiasiu". Kaip dabar suprantu, tai reiškia "nuogas". Kadangi kaime keičiamės kelnes ant lovos, tai, kol kelnes pasikeičiame, aš paprastai visa suprakaituoju ir Audrius keletą kartų būna spėjęs pabėgti pasilakstyti. Kadangi visi giria, koks gražus kai išbėga plikas, tai dar smagiau.
"Botia" - bokštas. Atneša kaladėles ir pasako "botia". Suprask, statyk. Spėji uždėti dvi kaladėles vieną ant kitos ir nuverčia. Jenga kaladėles iškraustęs iš dėžutės (o jų ten daug) taip pat liepia statyti. Tai, kai nemiega, daugiausiai tris aukštus pastatyti man pavyksta. Tėtė pastatė daugiau. Tiek, kad bokštas turėjo keisti savo dislokacijos vietą, kad Audrius nepagautų.
"Teip-i", "teip-a" - taip. Patvirtina, kai paklausiam, ar teisingai supratom, jei dar nemoka pasakyti arba susakė kaip nors įdomiai.
"Diūja" - jūra. Kartais sumaišo su upe, bet gan dažnai atskiria.
"Diūjis" - sūris.
"Diujys" - durys.
"Ode" arba "Audius" - Audrius.
"Abaji" - obuolys, kamuolys.
"Dėje" - gėlė. Tėtis prieš pora dienų padovanojo. Iki ašarų aiškinomės, kad su gėlėm žaisti negalima. :(
"Dyba" - slyva. Pas senelius kieme kaukazinė slyva yra. Tai jau kuris laikas nė vienas apsilankymas nepraeina be slyvų rinkimo.
"Dijė" - gilė.
"Tiitią" - kitą.
"Tcies" - piešti. Pastaruoju metu labai pradėjo patikti piešti. Bandom tartis, kad pieštukai būtų tik ant kilimo ir kad kitur su jais nevaikščiotų. Kartais užsimiršta, bet šiaip gan neblogai sutariam. Šiaip tai daugiau aš piešiu, aišku. Kai paklausiu, ką nupiešti, 99% atvejų pasigirsta "niau". Suprask: katę. Užvakar jau pats nupiešęs pareiškė: "Ba" - balionas. O vakar ir "niau" pats nupiešė. Dar labai patinka piešti "Ode". Užlipa ant lapo ir liepia apvedžioti kojas. Arba rankytę padėjęs palaiko, kad apvedžiočiau. Paprastai, vieną apvedžiojus pareiškia "tiitią".
"Din" - centas. Vakar sugalvojo kad "din tcies"... Ant sienų! Ant vienos pripiešė, pasakiau, kad negerai, nuėjau ieškoti trintuko, žiūriu, jaunasis atradėjas jau į kitą sieną taikosi. Žiūri į mane tokiom akytėm su kibirkštėlėm ir jau tuoj tuoj pieš. Spėjau atimti. Visi centai greitai išsislapstė. Dar labai patinka pinigėlius ir nuolaidų korteles paduoti "tetai" parduotuvėse perkant. Padeda :)

Gurmanas

Nusprendžiau, kad polinkį į gurmaniškumą ne iš manęs paveldėjo. :)
Kartais apsiperkame Rimi. Tenai dažnai būna padėta ko nors valgomo. Tai visai patinka vyrams. Kažkada radome papjaustyta lašišos. Manęs lašiša nepapirksi, taigi abejingai pro staliuką praėjau. Vyrai tuo tarpu keletą kartų paragavo, o paskui, kol tėtis silkę rinkosi, Audrius sukimšo viską, kas buvo :D
Šiandien per televizorių rodė, kaip ruošia sraiges. Kas svarbiausia, nerodė, kad kas nors valgytų - pradėjo rodyti, kaip jas plauna ir Audrius pareiškė:
- Niam, niam, niam! :)
Kai paskutinį kartą buvom kaime, gėriau šviežią pienuką. Audrius priėjo paragauti. Truputį gurkštelėjo, nurijo. Močiutė su teta žinoma dar spėjo pajuokauti, kad čia "karvės tepai" ir paklausė, ar skanu. Audrius pareiškė:
-Puuuu!
Net paspringau.. Maistas tokio įvertinimo sulaukė pirmą kartą. Dabar taip pat jau vertinamas ir sprite. Tėtė pilasi į stiklinę, o Audrius perspėja, kad čia nieko gero.

atnaujiname dienoraščio rašymą

Per visus akademinius reikalus, nedovanotinai seniai bepildžiau dienoraštį. Bet pagaliau kuriam laikui su mokslais ramu, taigi galima be didesnės sąžinės graužaties, kad sėdžiu prie kompiuterio ir nedarau visuomenei naudingų ir neatidėliotinų darbų, atnaujinti rašymą.
Tuo pačiu, nors ir ne chronologiškai, bet pabandysim surašyti tuos dalykėlius, kas dar nespėjo pasimiršti ir šiuo metu taip širdžiai miela.
Audriukas kuo toliau, tuo daugiau vaikšto pats ir mažiau prašosi ant rankų. Tuo aš visai džiaugiuosi ir naudojuosi. Tiesa pasakius, stengiuosi pastaruoju metu nepersitempti, taigi vis išnaudojam situaciją, jei tėtis namie. Ir sauskelnes tėtis keičia, ir prausti neša po valgio.
Pridaro į kelnes, prieina prie tėtės ir visa gerkle:
- Tėėėėėte, tatūūū (ir rodo į užpakalį (pasak Audriaus, "upalį").
Tiesa, taip pat sako ir tada, kai tėtės nėra. Toks jausmas, kad mama sauskelnių nekeičia. Nors, nors tiesa pasakius, daugiau problemų man kyla nusivesti Audrių į vonią kai prisidaro. O va su tėte dažnai būna pats bėgte nubėga.
Kaip pastebėjo senelis, mes su tėte gerai pareigas pasidalinę: mama rūpinasi maitinimu, tėtis išeiga.
Tėtis sau net titulą suteikė: "Master of ... shit".
Dar linksmai būna, kai nuneša tėtė į vonią prausti po valgio. Kai valgo pats, kaip žinia, prausti reikia.. Audrius padeda:
-Ooo-cyy-ciaau!
Suprask: "Užsičiaupk!". Aišku tai, kad žino ką reikia daryti ir apie tai papasakoja, neapsaugo nuo to, kad į burną prausiant muilo nepatektų. :)