du metai ir trys mėnesiai

Vėl ilgai ilgai nepildžiau dienoraščio. Daug per tą laiką įvyko, tai pabandysim glaustai surašyti.
Pirmas, ir šiuo metu vis dar didžiausias įvykis: Audrius turi broliuką. Labai nerimavau dėl gimdymo. Bet panašu, kad mamytei be vaiko buvo sunkiau ištverti tris dienas, nei vaikui be mamos. Pirmą kartą toks ilgas išsiskyrimas buvo, bet, senelių ir tėtės dėka, praėjo labai sklandžiai. Grįžus iš ligoninės pamačiau ir negalėjau patikėti, kaip per tas tris dienas Audrius paaugo. Paskui, kai tas jausmas niekaip nepraėjo, supratau, kad visgi čia ne Audrius paaugęs, o labai mažas Simukas.
Audriui Simukas kol kas labiau kaip lėlytė. Nors ir labai nori bendrauti, bet kol kas nelabai supranta, kad reikia atsargiai. Taip pat, nelabai gaunasi tyliai. Nors, kuo toliau, tuo labiau į situaciją įsijaučia. Jau ir apkabinti pavyksta taip, kad nereiktų iš glėbio Simo traukti, ir žaislų į vežimuką neneša. Kadangi nelabai vežimuko pasiekia, tai dalinimasis žaislais atrodė maždaug taip: atnešam žaislą ir metam! gal pagaus :)
Kol kas pavyksta ir dėmesį abiems padalinti. Buvo pora kartų, kai pradėjo Audrius zirzti ir sakyti, kad pyksta. Suprask: dėmesio reikia.  Bet paaiškinau, kad Simas zirzia dėl to, kad nemoka kitaip pasakyti, o Audriukas jau moka. Panašu, kad padėjo, nes daugiau toks scenarijus nesikartoja. Žodžiu: jau baigiam apsiprast. Audrius netpasirūpina Simu jau kartais. Grįžom kažkada iš lauko, Simas dar kėdutėje miega, Audrius aplinkui zuja. Žiūriu, prie Simo lenkiasi. Reikia vis susitvardyti, kad išlaukti ir pažiūrėti, kas bus: gal ir nieko blogo. Taigi, įkvėpiau giliai ir žiūriu. Audrius pauostė ir pareiškė:
- Pisisitęs (po to, kai tėtė išvertė, supratau ir aš: prisišikęs :))
Taip pat, jau supranta, kad atsibbudęs Simukas nori valgyti. Tai pamatęs, kad budinasi jau suorganizuoja:
- Mama, mėtinti Sibutą.

Tiesa, niekaip neišeina įtikinti, kad brolį pavadinom Simu, o ne Simba (filmukų įtaka). Tai vis dar vadina Simba, Sibutas arba Simbutas.

Antras didelis įvykis: nuo gegužės 9 d. Audrius eina į darželį "Metų laikai". Visko būna. Kartais pareiškia:
-  Nenoniu į dazelį!
kartais:
- Noniu į dazelį tiu mama.
kartais:
- Noniu į dazelį tiu tėte.
Bet bendroj sumoj galiu pasakyti, kad vaikui ten patinka. Tiesa, kol kas ėjome puse dienos. Buvo planas jau pradėti eiti visai dienai, bet apsirgome. Taigi, planai kurį laiką nusikėlė.


Trečias didelis įvykis: Audrius pradėjo prašytis pats ant puoduko. Gali būti, kad ir darželio įtaka. Pirmas dvi savaites tenai vaikščiojo su sauskelnėm, Kadangi pusę dienos ten tebūdavo, tai sauskelnių niekas ir nekeisdavo. Vieną dieną, atvažiavusi atsiimti, paklausiau, kada sės ant klozeto. Pasakė:
- Ytoj.
Tai kitą dieną nebenusileidau. Per ašaras, bet pasodinau. Po poros dienų su auklyte susitarė, kad bus be sauskelnių. Pasak auklytės, tegu sauskelnes mažiukai nešioja. Tai be sauskelnių tris dienas pravaikščiojo. Aišku, vis nespėdavo ant klozeto atsisėsti, bet čia detalės.
Paskui susirgom, namie palaikiau kelias dienas. Ir vieną dieną tiesiog ėmė ir pasiprašė. Ir nuo to laiko avarijų nerasta. Tiesa, jei su sauskelnėm (einant į lauką ir miegui jas dar dedamės), tai į jas kartais padaro, o kartais ir pasiprašo. Bet jei be sauskelnių, tai pavyzdingai.

Ketvirtas didelis įvykis: Audrius jau didelis. Jau du metai ir trys mėnesiai. Atrodo, tų metų kaip nebūta. Bet kai pasižiūri į brolį ir pagalvoji, kiek dar laukia, kol toks didelis pasidarys, laiko pojūtis visai kitoks tampa.
Dviejų metų ir trijų mėnesių proga surašom, ką Audrius jau moka. Taigi:
- Skaičiuoja iki 10 ir pažįsta skaitmenis. Aišku, kartais dar sumaišo, bet jei nepavargęs ir gerai nusiteikęs su skaičiavimo užduotimis susitvarko be klaidų.
- Pradedam mokintis skaityti. Kol kas nelabai ši veikla domina. Bet kur nors pamatęs raidę "A", su malonumu visa gerkle perskaito. Ir nuoširdžiai visas "A".
- Kalba. Vis dar neištaria raidžių: k, r, l, f, g, v. Ir žodžiuose jas pakeitinėja. Tai kai pakeičia, ne kiekvienas supranta, bet susišnekėti dauguma atvejų galima. Kalba sakiniais. Tiek, kad, kaip tikras būsimas studentas, kalbėdamas labai daug daro intarpų: "aaaa...", "mmmmm..." ir pan. Kai ko nors paklausiu, tai būna, kad ir nesusilaikau nepertraukus ir atsakymo nepasakius. O paskui į atsakymą jau pareiškia: "Teip".

Šiandien jau pradėjo logines išvadas daryt:
dainavom blynu dainele (kepė, kepė, kepė, kepė, močiutė blynus.. Blynai, gardžiausi blynai, skaniausi blynai, su uogiene). kepe blynus mociute, teta lialia, Audrius, Simukas...
pradejus dainuoti, kaip Simukas kepė, pertraukė ir pasakė, kad Simukas blynų nekepa. Paklausiau, kodėl? Nesugalvojo, tai pasufleravau, kad gal nemoka. Pritarė. Paklausiau, ar tėtė moka kepti blynus (jau buvau nusiteikus dainuoti). Pagalvojo ir atsakė:
- Tėtė dirba, turbūt kepti nemoka.

nepapa, nebai

Yra keletas linksmai skambančių žodelių Audriaus žodyne.
"Nepapa" - netelpa. Kažkodėl "telpa" sako taisyklingiau "tepa". O mums tuo tarpu kalbant su Audriuku, kartais nevalingai gaunasi "papa" :)
"Nebai" - nelabai.
Turiu asmeninį stiliaus guru :) Kai apsirengiu ką nors, paklausiu Audriaus ar gerai. Jei patinka, tada arba pradeda čepsėdamas galvą linguot, arba paėmęs už rankos nuveda tėtei parodyt. Jei nepatinka pareiškia:
- Mama, nebai.
Kažkada bandžiau išeiti su tais drabužiais, kurie "nebai". Neišleido:
- Ne, mama, nebai!
Kai paklausiau, ką reiktų rengtis, atnešė treningus :)

Mandagutis

Jau atrodo rašiau apie tai, kad Audrius "ačiū" dažnai kartoja. Ir kartais net pataiko, kai reikia. Man ir tėtei dažnai padėkoja. Bet va kai reiktų padėkoti aplinkiniams, dažnai pasimiršta. Na, manau su laiku.
Šiandien žiūriu toliau tobulinam savo mandagaus elgesio įgūdžius.
Buvom pašte. O ten, išeinant į lauką, pasitaikė, kad žmonės stovėjo eilėje ant tako. Eina Audrius, mato, kad nepraeis ir šaukia:
- Dėde, teta, apasau! (atsiprašau)

Miegelis

Jau kelis kartus besimigdydamas Audrius mane išprašo iš kambario. Vieną kartą buvo smarkiai supykęs, taigi, išprašęs ir užmigo (!!!). Jau galvojau, kad gal nauja era ateina, bet kitą dieną išsiuntęs mane iš kambario pats ieškoti išėjo. Nors ir susitariam, kad nelips, bet ilgiau dviejų minučių neištempia savarankiškai :)
Šiandien pasikartojo tas pats. Man grįžus atgal migdyti pareiškė:
- noniu tėte apupa (noriu, kad tėtė užmigdytų).
Susitarėm, kad jei tėtė ateis, gaus miegoti su tėte. Mama nebemigdys.
Sėdžiu dabar ausis įtempus, bet kažkaip girdisi tik standartiniai vakarinio norų išsakymo garsai (o norų paprastai būna daug: pradedant "noniu ciocaini" (sausainio), baigiant "noniu puse, bū" (noriu pas močiutę pas karves)).
 Ir jokių aukštesnio dažnio garsų. Net keista. :) Net du metai kasdieninio migdymo nepraėjo, o gal jau užmigs be manęs :)

Papildyta:
Visgi tėtės kantrybė dar tiek netreniruota, kad valandžiukę nieko neveikdamas prasėdėtų šalia ir pralauktų, kol mažasis užmigs. Taigi, padaręs didžiąją dalį darbo, perdavė man. Tiksliau, liepė Audriui pačiam miegoti. O šis savo ruožtu pradėjo mane kviestis.
Taigi, kad neišsibudintų, perėmiau migdymo estafetę aš. Nuėjus keletą kartų pasidžiaugė:
- Mama atėjo!
o paskui apsikabino ir nulūžo :)

skaičiai

su neslepiamu pasididžiavimu pareiškiu, kad Audrius jau pažįsta dalį skaičių. :) Tiesa, dvejetą pažįsta jau seniai, bet iki vakar dienos (su labai retom išimtim), visi kiti skaičiai būdavo "tys".
Vakar, svečiuojantis pas draugus, girdžiu Audriukas pareiškė:
- čia ačiuoni.
Jau man pasiekimas buvo. Pagyriau. Po kurio laiko, rodo man ir pasakoja:
- čia tiutiuji, čia peti, čia sesi. (keturi, penki, šeši).
Paklaustas dar tris, du ir nulį įvardino teisingai. :) taigi, beliko vienas, septyni ir devyni. Su vienetu kol kas visai nedraugauja. Skaičiuoti paprastai pradeda nuo dviejų: vieno neįvardina, beda į antrą skaičiuojamą daiktą ir sako: "diu, tys". :)

Valgymo ypatumai

dar nerašiau čia, bet matyt reiktų ir apie šitą etapą parašyt.
nuo paskutinės kelionės į kaimą, t.y., gruodžio 16 dienos, Audrius jau visiškai nebevalgo pienuko. Didžiuojuosi savimi, kad pavyko taip sėkmingai ir neskausmingai nutraukti maitinimą. Mane mama gan ilgai maitino. Ir tiesą pasakius, prisimenu, kaip paskutinį kartą bandžiau užkąsti. Nepavadinčiau to pačiais maloniausiais vaikystės prisiminimais. Tai tikiuosi, kad Audriui šitas etapas taip skaudžiai nebus įsiminęs.
Taigi, Audriuką maitinau 1 metus ir be vienos savaitės 10 mėnesių. Jau buvau pasiryžus, kad po kelionės į kaimą reikės šiaip ar taip bandyti atjunkyti. Tai prieš tai ruošiausi ir kokias tris savaites prieš valgant vis primindavau, kad pienukas baigiasi ir tuoj nebus. Pati nesiūliau, duodavau tik prieš miegelį, jei paprašo. Ir net sunku patikėti, bet gavosi taip, kad kaime labai nuvargo. Ir vieną vakarą tiesiog pamiršo paprašyti. Pasinaudojus tuo, kitą kartą jau pasakiau, kad baigėsi. Buvo sureaguota labai ramiai. Paprašė padainuoti "aa pupa" ir užmigo. Dar kokią savaitę vis atsiminęs paprašydavo, pasakydavau, kad labai norėčiau duoti, bet baigėsi. Ir dabar jau nuo kalėdų tokio prašymo nebegirdžiu.
Dičkis tas mūsų vaikas jau...

nebe

kol sirgom, apleidom pratinimosi ant puoduko reikalus. Dabar vėl po truputį bandom grįžti prie šito.
Kilo įtarimas, kad Audrius nori ant rimto reikalo. Paklausėm:
- darai kakų?
Audrius:
- nebe.
:)

titia bum

Kai nuprausiu kriauklėje, iš jos Audrius pats lipa ant vystymo lentos. Kadangi jau didelis, labai nedaug trūksta, kad užsigautų į vonios spintelės, esančios virš kriauklės, kampą. Tai aš paprastai dėl viso pikto uždengiu tą kampą su ranka. Iš pradžių į mano tokį veiksmą reaguodavo pastebėdamas, kad čia reikia "adatiai" (atsargiai).
Dabar pradėjo rodyti į kampą ir sakyti "titia bum" (šičia bum), tada dar parodo nuo vystymo lentos žemyn, kad ir "titia bum" ir dar lauk pro vonios duris "titia bum".

Aatsiu

Jau rašiau apie geras Audriaus manieras. Negana to, kad kai sirgom kosėdamas burną užsidengdavo (vėlgi nemokintas), tai dar ir padėkojimą patobulino. Tiesą pasakius, nežinau iš kur jis taip išmoko. Man regis, nei aš, nei tėtis taip nesielgiam. Tai visai linksma žiūrėt.
Jei ką nors padarau tokio ypatingai gero, pvz., šiandien suradau knygą, kurios ilgai ieškojome, atnešiau į lovą kamuolį iš svetainės, padariau arbatos, paprasto "aatsiu" nebepakanka. Padėkojęs po kelių sekundžių dar prisimena, prieina, paglosto kur per ranką, galvą ar pan. ir patvirtina: "aatsiu, mama". Ir paprastai dar kokius kelis kartus šitą pakartoja. :) Kitiems dar šitaip nedaro. Pagyvensim, pamatysim. :)

žodynas

Paskelbsiu jau prieš kokį mėnesį pradėtą rašyti, bet taip ir nepabaigtą įrašą. Tuo pačiu, dar jį ir papildysim :)
Žodžių Audriuko žodyne vis daugėja. Bet tokių, kuriuos išgirdus nereiktų sukti galvos, ką jie reiškia, visgi labai nedaug. Keletas naudojamų taisyklingesnių žodžių: "mama", "tete", "batiai", "a-bata" (arbata), "aime" (eime), "ateis" (ateik), "toj" (tuoj), "dosiu" (duosiu), "aatsiu" (ačiū). Na, ir ko gero viskas.
Tiesą pasakius, kartais atrodo, kad "normaliai" kalbėti ir nepradės. Per Kalėdas buvo seneliai atėję, tai dirbau vertėja. :) Kadangi žodžių daugėja, juos suprantančių vis mažiau. Kai kurie daiktai gavo kiek kitokius pavadinimus, bet dar toloka iki tikrų. Keletas pavyzdžių:
boja -> bonia (vonia)
pote -> pocia (paukščiai)
nemai -> amuo (akmenukas)
tsies -> tiis (piešti)
odydiau -> dudai (du gaideliai)
dij -> aatsiu (ačiū, paduok, duok, imk). Tiesą pasakius kartais gaunasi tikrai labai taisyklingai ir labai gražiai atrodo toks mandagutis. Kai ką nors kas nors paduoda, žinoma, ne visada padėkoja. Bet jei pačiam reikia, tai tikrai nesivaržo :)

Turim ir keletą naujų žodžių:
"dab da da dab da da" (susakoma labai greitai) - naudoja, kai ko nors labai nori ir labai greitai reikia, o nežino, kaip paprašyti. Pavyzdžiui, nuimti nuo kėdutės valgymo padėkliuką, nunešti kėdutę ant kilimo ir paruošti, kad piešti galima būtų.
"odiutė" - atsirado po Kalėdų. Eglutė
"dada" - saga.
"badau" - Mindaugas (dėdė).
"adatiai" - atsargiai.  Dabar mėgstamas užsiėmimas yra man iš indaplovės padėti iškraustyti įrankius ir indus. Man visai gerai - lenktis nereikia. Tik spėk gaudyti. Svarbiausia, spėti surinkti aštrius peilius, kad jei ką, bėdos nebūtų. Šiandien paėmęs stalinį peilį duoda ir lyg tarp kitko perspėja "adatiai".
"manio" - mano, jau kuris laikas taip įvardina savo daiktus. Pavyzdžiui, apsikabina buteliuką ir pareiškia: "manio". Arba dar šventas dalykas yra pagalvė. Jei netyčia ant jos mano ranka ar kokia kita kūno dalis atsiduria, turi būti patraukta. :) Pagalvę šiaip vadina "pada", bet kartais, kai užmiršta, kaip ten ji vadinasi, pakanka tiesiog "manio".
Kelias dienas vartojami tokie trumpiniai:
"nebai" - "nelabai". Jei kas nors nepatinka, ir griežtas "ne" nelabai tinka, tai sukamės diplomatiškiau. Pavyzdžiui, žiūrėjau, ar dar tinka pavasariniai batukai. Buvo pareikšta, kad "nebai" (iš tikrųjų, tai spaudė). Arba, apsivelku ką nors, jei nepatinka, tai jau pareiškia. Kalėdoms bandžiau apsivilkti retu mezgimu megztą megztinį. Ten raštas toks, kad Audriui megztinis atrodo suplyšęs. Vieną kartą buvau apsibilkus, tai vis pirštus kaišiojo ir sakė, kad skylės ("dė"). Tai šįkart jam iš karto buvo "nebai", tai liepė kitą apsivilkti.
"nepa" arba "nepapa" - netelpa. Gavo Kalėdoms dovanų meistrelio rinkinį. Tai ten esančius varžtus bando įtalpinti į kituose žaisluose esančias skyles. Kai netelpa, konstatuoja faktą. Taip pat, dar "nepa" būna, kai tėtis, pasisodinęs ant pečių bando praeiti pro duris.