Dar nelabai kam sakome iš artimųjų, bet pradėjome po truputį lankyti darželį. Nesakome, nes, tiesą pasakius, ir pati nesu labai tikra, ar čia geras sprendimas. Norisi, kad Audrius išmoktų bendrauti su kitais vaikučiais, bet iš kitos pusės, nesinori ir kankinti vaiko, jei jis tam dar nepasiruošęs ir jam ten nesmagu. Kitą vertus, ar ateina toks laikas, kai vaikas jau pasiruošęs? Ir jei ateina, tai kada?
Kol kas, buvome tik dvi dienas. Po jų, neaišku, ar dėl darželio, ar šiaip, susirgo Audrius. O kai Audrius pasveiko, ir aš.
Nors ir neilgai buvome, bet įspūdžių netrūksta.
Pirmą dieną, rugsėjo 30., su Audriuku ir aš pabuvau. Kaip tyčia tą dieną mūsų auklytė buvo seminare, taigi buvo sujungtos dvi grupės. Nu vaizdas labai ne koks.. Ypač man, kai pati į darželį nebuvau ėjusi. Nors vienas mažiukas pastoviai verkia ir į jį niekas dėmesio nekreipia. Negana to, dar iš kažkokios tetutės (kaip supratau, virtuvės darbuotoja - nes ne auklytė, ir ne jos padėjėja, be to, buvo su tokiu bordiniu chalatu) pasigirsta:
- Ko čia dabar į isterijas puoli!?
Nors aš tai tiesa pasakius, ne iš karto supratau, kad tas vaikiukas verkia. Nosis bėga, akytės pilnos ašarų, bet nė garso! Tai man pirma mintis toptelėjo, kad vaikiukas gal sirguliuoja. Tik paskui supratau, kad čia visgi ašaros. Užteko man pora kartų užsidengti akis ir pasakyti kukū, kai visiems vaikams prie stalo ašaras pakeitė juokas. Tiek, kad nenorėjau aš ten labai įsisiausti, nes pietų metas buvo. Tai tuo ir pasibaigė.
Nu vienu žodžiu, sėdėjau aš ten akis išpūtus. Darbuotojos jau pro šalį eidamos mano veido išraišką pamačiusios ir teisintis pradėjo, kad čia nebūna paprastai taip. Kad ir lėkštė antram patiekalui švari būna, o ne ta pati iš kurios sriubą valgė... :D
Audriui, beje, ir atnešė antrą į kitą lėkštę. Vaikiškai man tiesa pasakius tai pasirodė, nu bet ką padarysi.
Ai, dar vaikiškiau atrodė, kai kitą dieną, palikusi audrių grupėje, sėdėjau mašinoje, dirbai kompiuteriu ir laukiau, kol paskambins auklytė arba ateis laikas pasiimti po pietų valgio. Išėjusios darbuotojos, iš pradžių pamindžiukavo prie durų nenuspręsdamos, ką daryti, paskui, kai aš apsimečiau, kad labai rimtai įsitraukiau į darbus ir nematau, tik bic bic bic ir nukurniavo už kampuko. Parūkyt :D Va iš kur tie vaikai taip išmoksta. :D
Taigi, pirmą dieną po pietų grįžus namo ir užmigdžius Audrių sėdėjau visa sutraumuota ir galvojau, kaip čia dabar daryt: gal jau ir nebeit į tą darželį. Na, bet daviau progą dar pasitaisyt ir kitą dieną vėl nuvažiavom.
Jau buvo mūsų auklytė. ir grupėje jau ne 20, o 9 vaikai. Kai atėjome, kaip tik piešė. Tai vaizdas atrodė visai nieko.
Audrius visai noriai pasiliko. Auklytės paklaustas, ar nori piešti, patvirtino, kad "teipi", man parodė atia (tas pralinksmino auklytes) ir įsitraukė į veiklą.
Aš tuo tarpu, sėdėjau mašinoj, žiūrėjau kaip darbuotojos parūkyt traukia ir šildžiausi nuo kompiuterio. Nelabai galėjau tai darbu pavadinti, nes ne tas galvoje buvo, o įjungtos mašinos darželio teritorijoje irgi nenorėjau laikyt. Laukiau auklytės skambučio. Ir tikrai, po geros valandos, paskambino. Pasirodo, visiškai atsisakė Audrius valgyt. Greit nubėgau į darželį. Įeinu į grupę, girdžiu, kažkas verkia pilna gerkle ir matau, kad audrius žaislinį kasos aparatą maigo. Nu galvoju, jei žaidžia, tai neturėtų verkti. Pasirodo, klydau. Pamatė mane ir visa gerkle: "Mama, TEEEPAAAI". Įkalbėti valgyti nepavyko. Auklytė sakė, kad per tą valandą vis susigraudindavo, bet pavykdavo nukalbėti. Galutinai baigėsi vaikui kantrybė, kai valgyti reikėjo eiti. Pamačiau, kad sriubos jau nevalgys, taigi iškeliavom namo. Aišku, alkanas tai atsakančiai buvo. Sugraužė pakeliui namo kelis sausainius ir grįžęs sriubos kelias porcijas ištaršė. Nu bet čia ne esmė.
Na, žiūrėsim, kaip bus toliau. Pirmadienį matyt jau keliausim į darželį vėl. Matysiu, kaip seksis ir apsispręsim, ką su tuo darželiu daryti toliau. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą