atostogos

niekam ne paslaptis, kaip greitai bėga laikas. Ir žiūriu, kuo toliau, tuo šitas suvokimas darosi aktualesnis. Kai pagalvoju, kad dar tiek pat, ir jau reiks Audrių pradėti mokyklai ruošti..
Taip jau gavosi, kad antrą kartą (su nedidele trijų savaičių pertrauka) pasitaikė proga paatostogauti Gran Canaria, Las palmas. Pirmą kartą su senelių pagalba atostogavau viena su vaikais. Atrą kartą išvažiavom su tėte. Dabar tėtę jau išleidom. Šį kartą turim internetą (ačiū tėtei), taigi po dienos su dviem kleckais maratono, bandau prie kompiuterio reabilituotis.
Audrius jau visas vyrukas. Turi keletą (iš nežinia kur atsiradusių :) ) blogų įpročių, bet šiaip tai džiaugiuosi-neatsidžiaugiu, koks geras ir guvus vaikas.
Kaip kažkada gyrė darželio auklėtoja Vilija: jokių problemų su juo, viską susitarti galima. Ir iš tikro. Aišku, ožiukų visiems pasitaiko. Buvo etapas, kai jų buvo gan nemažai. Bet kol kas tendencija tokia, kad jų vis mažėja, mažėja... Tiesą pasakius, susimąsčiau, kada buvo paskutinis kritimas ant žemės protestuojant. Ir negaliu atsiminti!! va taip ir būna: kai blogai, tai visi panikuoja, skundžiasi ir visaip kitaip reiškia savo nepasitenkinimą. O kai gerai, tai atrodo, kad taip ir turi būt.
Audrius jau ir pašnekovas gan neblogas: jau nebeprailgsta dienos. Kažkada pagalvojau, kodėl aš niekur nevažiavau atostogaut, kol Audrius toks kaip Simas buvo (beje, nuo spalio mėnesio, Simas pagaliau pasidarė nebe Simba). Bet paskui prisiminiau, kad visai nefaina būdavo su savimi kalbėtis. Dabar jau visai kas kita.
Nuo pirmų atostogų kanaruose prasidėjo "kodėl" era. Kažkaip "kas čia" eros nebuvo, tai aš jau galvojau ir be "kodėl" apsieisim. Bet pasirodo, neišsisukom. Vienas iš pirmųjų "kodėl" diskusijų:
- čia šviesoforas?
- ne
- kodėl?
- hmm...
Dabar tai jau ir rankų nusiplaut, ar pasiusiot be klausimo "kodėl" nenusiųsi. Taip sakant: viskas turi būti argumentuota :)
Beje, dėl pasiusiojimo. Atradau ir jau trečia savaitė džiaugiuosi, kad veikia siusiojimo žaidimas "kas pirmas pasiusios". Veikia taip gerai, kad net kažkurią naktį šaukė: "ne tėte, prašau nesiusioti, aš pirma pasiusiosiu!". Arba ryte atsikėlus pirmi žodžiai būna, kad pirmas pasiusios (nors visi kiti jau seniausiai atsikėlę ir apsireikalavę). Taip pat, kai jau apsireikalauja pats, gan dažnai primena kitiems, kad nepamirštų. Jei yra svečių, tai dar nuveda ir parodo, kaip ką reikia daryt. Anądien bandė įtikinti senelį, kad pas mus labai geras tualetas ir jis nebijotų.
---
Kažkuriuo metu, kad būtų užimtas, kol maitinu simą ir neprisigalvotų ko nors, ko aš nepamatysiu maitindama, buvau pradėjus rodyti pilnametražius animacinius filmukus. Bet visgi dabar grįžtu prie senosios animacijos. Nes pastebėjau, kad kažkaip užsifiksuoja tokie dalykai, kad atrodo nė nepagalvotum, kad taip galima sugalvoti. Pavyzdžiui, iš "Ratų" sugalvojo, kad labai faina, kai mašinos "daro bum" ir kad McQueen (ar kaip jis ten rašosi) daro titičiau ir mušasi. Iš pradžių, kol išsiaiškinau, kad čia iš šito filmuko. Kaip jau rašiau, man nė į galvą neatėjo, kad taip galima. tada atsisėdom kartu vieną kartą ir nuoširdžiai peržiūrėjom visą filmuką akcentuojant, kad McQueen elgiasi iš pradžių negerai, paskui pasikeičia. Išskiriant, kurie herojai geri, kurie ne. Tai jau dabar šito mušimosi nebeliko. Bet dar yra užsilikęs kaip spėju iš darželio "ptiau" ir ranką atkišęs kaip supermenas begdamas trenkiasi į žmones. Kažkada pasiimdama iš darželio pamačiau, kad čia naujas bajeris. Bet iš pradžių nepasirodė labai blogai. Tik po kurio laiko pasidarė nebesmagu. Na, bet kai neaiškios priežastys, sunkiau ir pašalinti.
Na, o su mašinų "bum", tai tėtė padėjo. Parodė keletą edukacinio pobūdžio filmukų, kad avarijos negerai (šiek tiek persistengė rodydamas, kad jei susižeidžia, atskrenda malūnsparnis - tas reikalas patiko). Tai dabar vis laiks nuo laiko, nutaisęs labai rimtą ir protingą miną pareiškia:
- mama, žinai ką pasakysiu... Negerai mašinoms avaaaaaarijos...
Čia jau kaip ir priežodis tapęs. Vienu metu (gal kokia pora mėnesių, jei ne daugiau) buvo priežodis "noniu baseina". Tiesiog šiaip - nė iš šio, nė iš to. Paskui darželyje atsirado "noniu namo". Bet šitas neilgai laikėsi. Dabar be to, kad avarijos negerai, dar pareiškia:
- jei sakysite "mus baigta", su tavim tada nedaudaaaaaus...
Čia kito filmuko įtaka "Bites filmas". Ten personažas vienoj vietoj pasako "tarp mūsų viskas baigta". Audriui pasirodo ir šitas užstrigo. Tai kai pamačiau, kad pradeda kartoti, paaiškinau. Tai dabar kartoja pasakodamas, kaip supranta :)
Dar paskutinių dienų pasiekimas, kad išmoko ištarti raides G ir K (išdidžiai pareiškiu, kad čia praktiškai mano nuopelnas :) ). Pati pas logopedą nevaikščiojau, tai tiesą pasakius, neįsivaizduoju, kaip jie ten tarti mokina. Bet kažkaip sugalvojau, kad galbūt rodo, kaip liežuvį reikia dėliot. Tai aš jį keletą kartų pamokinau lyg tarp kitko. Nelabai džiaugėsi pamokom, bet per prievartą ir nerodžiau. Atsibosta ir baigiam. Nu ir ką: atbėga kažkada prie manęs šaukdamas kažkokius garsus. Aš vos neapibariau, kad ir VĖL šūkauja (dar vienas blogas įprotis, ir čia irgi matyt mano nuopelnas). Paskui girdžiu, kad čia kažkas naujo. Pasirodo: "gagaga". Dabar jau pavyzdingai pasako "gegutė sako kukū" (jau nebe "dedutė sako tutū").
Tai va. O dabar, kai tėtė namo išvažiavo Audrius tikras pagalbininkas tapo: ir parduotuvėj prekes padeda išrinkti, ir iš vežimėlio ant prekystalio iškrauna, ir duris palaiko, ir Simuką pamaitina, sausainius paduoda trupinukais. man tai panašu į paukščiukų lesinimą - šiandien ir pats tai pastebėjo, kad kaip balandžius :) O šiandien sugalvojom dar ir naują žaidimą: kartu nuo čiuožynės čiuožė. Audrius užlipa, aš Simą ant kelių pasodinu ir važiuoja abu. Kažkaip Audriui labiau nei Simui šitas žaidimas patiko, bet čia detalės :)
nu ką: kol kas tiek rašymo... labos nakties :)
ai, beje, dėl migdymosi. Vis prašydavo, kad vakare pabūčiau. O aš kažkaip stengiuosi, jei prašo dėmesio, tai jo ir skirti. Taigi, ir sėdėdavau, kol užmigs. Tai atsiminiau vieną gudrybę, ką anksčiau naudodavom. Susitariu iš anksto, kad padainuosiu dvi "a pupa" ir eisiu. Nu ir fantastika, kaip veikia - jau geras mėnuo, kaip pabūnu, padainuoju, duodu bučkį, pasakau "viso gero, labanaktis, susitiksim rytoj", duodu oro bučkį ir išeinu uždarydama duris (pasak Audriaus, kad niekas neįeitų) ir UŽMIEGA. Va ir sakau: ne vaikas, o pasaka - viską eina susitarti. Tik tereikia truputėlio fantazijos ir nepamiršti geros praktikos :)
Viso gero, labanaktis :)